Popiežiaus bendroji audiencija. Katechezės apie šv. Joną Auksaburnį santrauka.

Trečiadienio rytą vykusioje bendrojoje audiencijoje dalyvavusius maldininkus iš Lietuvos popiežius Benediktas XVI pasveikino lietuvių kalba:

Nuoširdžiai sveikinu piligrimus lietuvius. Brangūs bičiuliai, linkiu, kad jūsų piligrimystė prie Apaštalų kapų sustiprintų jūsų tikėjimą ir meilę artimui. Širdingai suteikiu savo palaiminimą!

Audiencijos katechezė buvo skirta ketvirtojo amžiaus Bažnyčios tėvui, rašytojui ir ganytojui, šventajam Jonui Auksaburniui.

Šiemet sukanka šešiolika šimtmečių nuo Jono Antiochiečio, vadinamo Chrizostomu, tai yra Auksaburniu, mirties. Jis gimė apie 349 metus Sirijos Antiochijoje (dabartinėje Turkijos Antakijoje). Savo gimtajame mieste vienuolika metų vykdė kunigo tarnystę. 397 matais Jonas Auksaburnis tapo Konstantinopolio vyskupu.

Ankstyvoje vaikystėje netekusį tėvo Joną Auksaburnį užaugino motina, kuri jam įkvėpė nepaprastą jautrumą ir gilų tikėjimą. Vėliau Jonas lankė mokėsi pas tuo metu garsų filosofą ir retorikos mokytoją pagonį Libanijų. Sulaukęs pilnametystės, 368 metais Jonas priėmė krikštą. Teologijos ir Šventojo Rašto studijas tęsė pas tuomet garsų egzegetą Diodorą Tarsietį. Baigęs mokslus, Jonas Auksaburnis nesiėmė aktyvios veiklos, kaip būtų galima tikėtis, bet pasirinko atsiskyrėlio gyvenimą. Gyvendamas nedidelėje bendruomenėje toliau gilinosi į „Kristaus įstatymą“, tai yra Evangelijas, Pauliaus laiškus. Vis dėlto liga privertė jį atsisakyti atsiskyrėlio gyvenimo. Kaip tvirtina jo biografas Paladijus, liga buvo Apvaizdos duotas ženklas, jog Jonui Auksaburniui lemta būti apaštalu ir aktyviu evangelizuotoju. Grįžęs į Antiochiją jis priėmė kunigystės šventimus ir atsidėjo Evangelijos skelbimui, o dar po vienuolikos metų tapo Konstantinopolio vyskupu.

Jono Antiochiečio apaštališka veika buvo nepaprastai vaisinga. Dėl to jis ir nusipelnė Auksaburnio vardo. Vėlesnėms krikščionių kartoms jis paliko 17 traktatų, daugiau kaip septynis šimtus homilijų ir pustrečio šimto laiškų. Jis nebuvo spekuliatyvus teologas, bet aistringas evangelizuotojas. Visi jo raštai yra visų pirma pastoracinio turinio. Jonas Auksaburnis kovoja už tai, kad krikščionių bendruomenė gyventų tuo ką tiki ir skelbia. Krikščionio tikslas – pažinti tiesą ir pagal ją gyventi. Jonas Auksaburnis pamokslaudavo visų pirma liturgijos metu, nes pasak jo, pirmiausia liturgija yra ta „vieta“, kurioje Žodis ir Eucharistija krikščionis paverčia tikra bendruomene. Jono Auksaburnio paliktuose ir iki mūsų dienų išlikusiuose raštuose dažnai aptinkame tikinčiajam pasauliečiui skirtą raginimą: „Ir tave krikštas padaro karaliumi, kunigu ir pranašu“. Iš čia visuotinis pašaukimas dalyvauti Bažnyčios misijoje ir būti už ją atsakingiems. Visi esame atsakingi ne tik už savo, bet už visų išganymą. Štai koks svarbiausias krikščioniškas visuomenės gyvenimo principas: rūpinkis ne vien savimi pačiu! – mokė Jonas Auksaburnis. (jm)