Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti. O fariziejai
ir Rašto aiškintojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“. Tuomet
Jėzus pasakė jiems palyginimą: „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus,
nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?!
Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei
kaimynus, sakydamas: 'Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!' Sakau
jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu
dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti. Arba kuri moteris,
turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai
neieško, kolei suranda? Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako: 'Džiaukitės
su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi'. Sakau jums, šitaip džiaugiasi
Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“. (Lk 15, 1-10)
TEISIŲJŲ
IŠGELBĖJIMAS, Mons. Adolfas Grušas
Paprastai
kalbame apie paklydėlę avį… Taip vadinamas ir šio sekmadienio Evangelijoje girdimas
Jėzaus palyginimas, nors iš tiesų Išganytojas jame praktiškai nieko nekalba apie paklydusios
avies likimą. Pagrindinis palyginimo veikėjas yra šeimininkas, kuris eina ieškoti
savo nuosavybės.
Čia kalbama ne apie ką kitą, kaip apie Dievą ir Jo gailestingumą,
tačiau dauguma pamokslininkų šį pasakojimą pavertė jausmingu meilės romanu, kurį keliais
žodžiais būtų galima nupasakoti taip: „Vieną kartą gyveno vargšė, tačiau maištingo
ir nepaklusnaus charakterio avis, kuri vieną dieną nuklydo nuo savo kaimenės ir nebepajėgė
rasti kelio atgal. Tačiau jos šeimininkas, geras žmogus, jos ieškojo, surado ir parvedė
atgal į avidę“.
Išeina visai nebloga didaktinė istorija. Čia yra ir nepaklusnumas,
kuris visuomet susilaukia bausmės, pasimetimas ir nelaimės, sąžinės priekaištai, bet
galiausiai viskas baigiasi laimingai. Visi patenkinti, o ypač paklydusi avelė…
Iš
tikrųjų nejučia šioje istorijoje ieškome vietos sau. Juk norisi padrąsinti save, kad,
nežiūrint mūsų nepaklusnumo, Dievas visuomet eis mūsų gelbėti, nors, tiesa, nepagalvojame,
kad nelabai tokio gelbėjimo kartais ir nusipelnome.
Laimei tai palyginimas
ne apie paklydusią avį, o apie šeimininką, turintį šimtą avių.
Palyginimo žodžiais
Jėzus aiškiai pasako klausytojams: jei kas turi šimtą avių, niekuomet nesutiks būti
tik devyniasdešimt devynių avių šeimininku. Jis darys viską, kad tik surastų paklydusiąją.
Jei to nebūtų, jis negalėtų būti laikomas vertu turėti nei šimto, nei dešimties avių,
nes jis nebrangina to, ką turi. Tai yra jo nuosavybė, tam tikras vidinis ryšys, kurio
niekaip neįmanoma atsisakyti. Jei žmogus to nevertina, vadinasi jam ir nelemta to
turėti.
Tai labai žmogiškas pasakojimas, kuris, tačiau, dar labiau pritaikytinas
Dievo atžvilgiu. Ryšys, jungiantis Dievą su savo kūriniais, yra milijonus kartų stipresnis,
negu tas, kurį jaučia žmogus savo nuosavybės atžvilgiu, tad ir Dievas niekuomet nesutiks
tapti minėtu devyniasdešimt devynių avių šeimininku. Jis niekuomet neleis, kad būtų
sutraukytas Jo ryšys su bet kuriuo žmogumi. Jei Jam pritrūktų bent vieno žmogaus,
Dievas negalėtų būti laimingas, nebebūtų jokio džiaugsmo. Tada Jis matytų tik nuklydusią
savo avį, o susidariusioje tuštumoje liktų tik nuvilta ir nesuprasta Dievo meilė,
kuria niekas nebegalėtų pasinaudoti.
Štai kodėl Viešpats, ieškodamas nusidėjėlių,
dėjo visas pastangas ir tam nužengė į žemę. Štai kodėl Jis valgo ir geria su nusidėjėliais.
Štai kodėl Jis atkakliai ieško paklydusių, kol juos suranda, nes tokiu būdu Dievas
parodo savo dieviškumą. Jis negali palikti nė vieno žmogaus be savo meilės ir gailestingumo.
Jei
kaimenės šeimininkas sakytų, kad vienos avies dingimas nevertas dėmesio, kad jam užteks
likusių devyniasdešimt devynių ir kad tuo blogiau paklydėlei, tuo tik paliudytų, kad
jis apskritai nebrangina nė vienos kaimenės avies. Kitą dieną toks šeimininkas liks
su devyniasdešimt aštuoniomis, dar kitą – su devyniasdešimt septyniomis, tol kol avidė
liks tuščia…
Jei Dievas, atsisakytų nusidėjėlių, kurie paliko Jį, Jis irgi
taptų tuščio dangaus dievu. Jei Dievui nerūpėtų bent vienas žmogus, Jo karalystė būtų
tuščia. Tai reiškia, jog, jei Dievas paliktų bent vieną muitininką ar nusidėjėlį,
Kristui painius klausimus užduodantys fariziejai ir Rato aiškintojai taip pat neberastų
sau vietos Dievo širdyje.
Bent vienas pamirštas žmogus – ir Dievo gailestingumo
tinklas būtų sutraukytas, bent vienas atstumtas ar paliktas žmogus - ir Dievo meilės
užtvankoje atsirastų plyšys, per kurį veržtųsi pykčio ir nevilties bangos. Bent vienas
Dievo pamirštas kūrinys – ir pats kryžius, ant kurio kenčia vienintelis Pamirštasis,
būtų atmestas.
Dievas yra gailestingas, o tai reiškia, kad Jis niekada nepaliks
žmonių. Drauge tai ir garantija mums: jei Dievas ieško nusidėjėlių, tai reiškia, kad
būsime išgelbėti ir mes… „atpirktieji“.