Romoje baigėsi XII tarptautinės katalikų sielovados kalėjimuose komisijos kongresas
Kongreso dalyviai paskelbė bendrą deklaraciją. Joje nerašoma nieko naujo, tik primenama
tai, kas žinoma ir neretai nutylima ar užmirštama: daugybėje šalių žmogaus teisės
nėra užtikrinamos, religinė laisvė negerbiama, Bažnyčiai neleidžiama pasirūpinti kalinių
dvasiniais ir materialiniais poreikiais.
Kongreso dalyviai buvo atvykę iš
56 skirtingų kraštų, tad tikrai galėjo palyginti labai skirtingą ir vis dėlto panašią
patirtį: pernelyg daug mūsų planetos kalėjimų tebėra perpildyti, elementariausi kalinių
poreikiai nėra patenkinami. Mirties bausmė arba kankinimai tebėra daugelio kraštų
kalėjimų, įstatymų ir teisėtvarkos sistemų realybė.
Dabartinė kriminalinio
teisingumo sistema nėra patenkinama, konstatavo kongreso dalyviai, patys nuolatos
su ja susiduriantys. Turi būti vystomos tokios programos, kurios, viena vertus, padidintų
nusikaltimų prevenciją, antra vertus, geriau padėtų silpniausioms visuomenės grupėms
– vaikams, seneliams, emigrantams. Reikia, kad tiek nusikaltimo auka, tiek nusikaltimo
vykdytojas būtų reintegruoti į visuomenę, į bendruomenę ir vargu ar tai įmanoma be
pačios visuomenės paramos. Reikia tokio teisingumo, kuris saugotų ir pataisytų, o
ne žudytų.
Katalikiškoje kalėjimų sielovadoje dirbantys žmonės, pažymima kongreso
deklaracijoje, nepaisant institucinių ir žmogiškų ribų, dirba tam, kad kaliniai atgautų
viltį ir išmoktų atleisti bei susitaikyti. Jų darbo prasmė – padaryti Dievo meilę
regima ir Evangelija bei sakramentais suteikti kaliniui dvasinę atramą, paversti kalėjimo
laiką Dievo laiku. (rk)