Bendrosios audiencijos metu Popiežius kalbėjo apie savo kelionę į Austriją

Kaip įprasta po apaštališkųjų kelionių į užsienį, šio trečiadienio bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems maldininkams popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie savo vizitą Austrijoje, vykusį nuo praėjusios savaitės penktadienio, rugsėjo 7-osios, iki sekmadienio, rugsėjo 9-osios.

Šio vizito pagrindinis motyvas buvo šiemet sukankančios Mariazell šventovės 850 metinės. Tai ir pati svarbiausia Austrijos šventovė, ir drauge labai pamėgta Vengrijos tikinčiųjų, ir gausiai lankoma maldininkų taip pat iš kitų kaimyninių šalių.

Savo kalboje Popiežius dėkojo Vienos arkivyskupui kardinolui Schoenbornui, visam Austrijos episkopatui, civilinei valdžiai ir ypač Austrijos prezidentui, o taip pat visiems Austrijos gyventojams už nuoširdų svetingumą.

Pirmieji kelionės etapai buvo malda prie Mariensaeule istorinės kolonos, o taip pat apsilankymas prie paminklo šoah aukų atminimui Vienos Žydų aikštėje. Prisimenant Austrijos istoriją ir artimus ryšius su Šventuoju Sostu, taip pat Vienos svarbą tarptautinėje politikoje, kelionės metu įvyko susitikimas su Austrijos vadovais ir Vienoje akredituotu diplomatiniu korpusu. Jo metu, visų pirma raginau šiuo metu vykstantį Europos integracijos procesą grįsti bendro krikščioniško palikimo vertybėmis. Negalime juk užmiršti, kad Europa išsaugojo tokią mąstymo ir idėjų tradiciją, kurioje darniai tarpusavy sutaria tikėjimas, protas ir jausmai. Iškilūs filosofai, nepriklausomai nuo jų tikėjimo, pripažįsta, jog tai visų pirma krikščionybės nuopelnas, kad šiuolaikinė europiečių savivoka yra apsaugota nuo nukrypimų į nihilizmą ir fundamentalizmą.

Tačiau svarbiausia šios kelionės dalis, tikroji piligrimystė,- sakė Popiežius,- buvo šeštadienis, rugsėjo 8-oji. Ta dieną Bažnyčia liturgijoje minėjo Švenčiausiosios Mergelės Marijos gimimą, kuriam dedikuota Mariazell šventovė. Ten, toje šventovėje, mano piligrimystė pasiekė tikslą. Marijos ant rankų laikomame Kūdikyje kontempliavome Dievo veidą. Dvasia vienydamiesi su Marija, šlovinome Viešpatį ir dėkojome jam už moteris ir vyrus, kurie pasitikėdami Dievo gailestingumu, aukojasi jo tarnybai. dėkojome už puikiai savo misiją vykdančių Austrijos parapijų ir bendruomenių tinklą.

Sekmadienio rytą,- tęsė Benediktas XVI pasakojimą apie ką tik pasibaigusią savo kelionę,- aukojau Mišias Vienos Šv. Stepono katedroje ir homilijoje kalbėjau apie sekmadienio prasmę. Sekmadienio šventimas suteikia prasmę ir mūsų darbui, ir poilsiui, aktualizuoja pasaulio sukūrimo ir išganymo prasmę, išryškina laisvės ir tarnavimo artimui vertę. Dėl to, sekmadienio šventimas – tai ne tik įsakymas. Jei krikščioniškoje civilizacijoje išaugę žmonės prarastų šitokią sekmadienio reikšmę ir paverstų jį tik paprastu savaitgaliu, tai reikštų, jog jie išsižada savo kultūros.

Popie˛ius taip pat priminė apsilankymą netoli Vienos esančioje senojoje Heiligenkreuz cistersų abatijoje ir, galiausiai, paskutinį, prieš pat atsisveikinimą su Austrija, Vienoje įvykusį susitikimą su katalikais savanoriais. Norėjau pagerbti daugybę įvairaus amžiaus žmonių, kurie neatlyginamai tarnauja artimui. Savanorystė,- kalbėjo Benediktas XVI,- tai ne tik veikla, bet pirmiausia suvokimas, jog esame dosniai apdovanoti ir troškimas šiomis dovanomis dalintis su kitais. Savanorių veikla taip pat nesistengia užpildyti valstybės ar kitų socialinių struktūrų veikimo spragų, nesiekia su jomis varžytis, bet stengiasi į visą plačią socialinio veikimo sferą įnešti kuo daugiau humaniškumo ir asmeniškumo. Nėra žmonių, kurie negali būti savanoriais. Visi, ir tie, kuriems gyvenime sekasi, ir tie, kuriuos likimas nuskriaudė, visi turime kuo pasidalinti su kitais žmonėmis ir drauge kurti meilės civilizaciją.

Galiausiai, baigdamas trečiadienio bendrosios audiencijos metu sakytą savo kalbą, Popiežius dar kartą dėkojo Austrijai už nuoširdų priėmimą ir dėkojo Dievui, kad leido aplankyti tą šalį ir pamatyti joje gyvą Bažnyčią, kuri vykdo savo dviejų tūkstančių metų senumo pašaukimą tarnauti taikai ir visos žmonių šeimos pažangai. (jm)