Europoje vis laisviau juda tiek žmonės, tiek idėjos. Šis nuolatos augantis judėjimas
yra šių laikų ženklas, kurį Bažnyčia turi deramai interpretuoti, jei nori neatsilikti
nuo mūsų laiko, - sakė kardinolas Renato Martino, Popiežiškosios migrantų ir keliaujančiųjų
sielovados tarybos pirmininkas, atidarydamas V Europos piligrimų ir šventovių kongresą.
Kardinolas
Martino aptarė kelis piligrimines keliones apibūdinančius bruožus. Visų pirma, piligriminė
kelionė yra Dievo pašlovinimas. Antra, piligriminė kelionė yra kasdieninės rutinos
palikimas užnugaryje tam, kad piligrimas įžengtų į susimąstymo, tylos ir neskubos
kelią, kuriuo eidamas galėtų išgirsti Dievo balsą. Ne veltui pirmasis piligrimystės
vaisius yra atsivertimas.
Mūsų pasaulyje, kuriame darbo ir laisvo laiko kaita
yra labai greita, piligriminė kelionė ar buvimas šventovėje tikrai gali tapti laiku
ir vieta tai tylai, kurios kitaip taip trūksta.
Piligrimo kelias yra taikos
ir susitaikymo kelias, - toliau savo pranešime teigė kardinolas Martino. Krikščionys
turi būti taikos žmonės. Tačiau taika neatsiranda pati savaime. Ji gimsta iš susitaikymo
su savimi, su kitais, su Dievu. „Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni
kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir
jūs atleiskite“, laiške Kolosiečiams pataria apaštalas Paulius, leisdamas suprasti,
kad galutinis atleidimo šaltinis yra Dievas. Piligriminė kelionė ir viešnagė šventovėse
turi piligrimui tai priminti, atgaivinti tokį supratimą.
Piligriminė kelionė
turi sustiprinti meilę artimui, ypač silpniausiems, sergantiems, kuo nors neįgaliems.
Gailestinga meilė yra pamatinė Dievo savybė, kuri yra perduota Bažnyčiai ir pagal
Dievo paveikslą sukurtam žmogui.
Piligrimystė yra tarsi „dvasingumo laboratorija“,
kurioje krikščionis Dievo žodžio šviesoje, maldoje ir liturgijos šventime pagilina
ir išplečia savo tikėjimą. Bažnyčios pareiga yra padėti piligrimui jo kelyje ir jį
palydėti. Tai tikrai įmanoma, nors ir nelengva.
Kardinolas Martino paragino
paskatinti rengti piligrimines keliones ten, kur kiti krikščionys gyvena dideliuose
sunkumuose – dėl suvaržymų ar religinės netolerancijos. Piligrimų apsilankymas būtų
solidarumo, bendrystės ir palaikymo gestas, taip pat krikščionybės atminimo ir gal
plitimo veiksnys. Nelikime abejingi, - kalbos pabaigoje sakė Popiežiškosios migrantų
ir keliaujančiųjų tarybos pirmininkas. (rk)