Sekmadienį po pietų Popiežius aplankė Šventojo Kryžiaus cistersų abatiją

Sekmadienį po pietų popiežius Benediktas XVI aplankė netoli Vienos esančią Šventojo Kryžiaus Švenčiausiosios Mergelės cistersų abatiją. Įkurta 1135 metais, ši abatija tik du kartus, bet ne dėl vienuolių noro ir labai trumpam, buvo sustabdžiusi savo veiklą – pirmą kartą 1683 metais turkų apgulties metu ir antrą kartą nacizmo laikotarpiu. Tad, išskyrus tuos du trumpus tamsius istorijos laikotarpius, Šventojo Kryžiaus abatija laikoma pačiu seniausiu be pertraukos veikiančiu cistersų vienuolynu pasaulyje. Nuo 1802 metų abatijoje taip pat įskuręs Popiežiškasis teologijos fakultetas, kuriame studijuoja Austrijos vyskupijų kunigai ir vienuoliai.

Kiekvienas krikščionis meldžiasi arba bent turėtų melstis. Tačiau vienuolių gyvenime maldai skirta ypatinga vieta – vienuoliui malda yra jo vienuoliško gyvenimo, jo „išpažinimo“ tai yra „profesijos“ centras. Vienuoliai meldžiasi ne tik dėkodami ar prašydami, bet visų pirma dėl paties fakto, kad Dievas yra vertas nuolatinio šlovinimo. Dievo šlovinimas yra pagrindinė vienuolių tarnystė – „officium“. Tai šventa tarnystė, kuri diktuoja vienuolių bendruomenių gyvenimo ritmą. Dievą šlovinanti vienuolių malda yra taip pat tarnystė žmonėms, yra jiems duodamas maldos gyvenimo pavyzdys. Sekmadienį po pietų kalbėdamas cistersams, popiežius vėl pakartojo ką ir kitomis progomis jau ne kartą yra sakęs: Mūsų tikėjimas, tai ne doktrina, net Asmuo. Jėzus Kristus yra mūsų šviesa, mūsų tiesa, mūsų tikslas ir mūsų atpildas. Kristaus akyse mes matome mylinčiojo Tėvo žvilgsnį.

Šventojo Kryžiaus Švenčiausiosios Mergelės cistersų abatijoje sakytoje kalboje Popiežius priminė ir antrą šv. Benedikto regulos dėmenį – prie imperatyvo „ora“, Benediktas iškart priduria ir kitą imperatyvą – „labora“. Tokia buvo pasaulio Sutvėrėjo valia – atiduodamas žmogui valdyti savo sukurtą pasaulį, Dievas įsakė dirbti. Savo darbu žmogus pratęsia Dievo Sutvėrėjo darbą. Darbu žmogus taip pat vykdo Dievą jam skirtą misiją išmintingai ir atsakingai tvarkyti pasaulį, būti prieš Dievą atsakingu žemiškųjų reikalų valdytoju.

Austrijoje tiek daug vienuolynų, kad kartais šalis vadinama „Kloesterreich“ – vienuolynų karalystė. Šita senų abatijų ir vienuolynų gausybė tebūnie ne tik kultūros židiniai, ne tik tradicijos paminklai, ne tik pelną duodančios verslo bendrovės, bet visų pirma dvasios ir Dievo artumo židiniai. Kunigų ir vienuolių luomui priklausantys žmonės kartais vadinami dvasininkais. Aš jus raginu grąžinti šį terminą ir jo pirmapradę prasmę – Kristaus sekimu ir Šventosios Dvasios malonių dėka būkite dvasios žmonėmis,- kalbėjo Šv. Tėvas. (jm)