Popiežiaus Benedikto XVI Mišios sekmadienio rytą Vienos Šv. Stepono katedroje

Sekmadienio rytą popiežius Benediktas XVI su visais Austrijos vyskupais Vienos Šv. Stepono katedroje aukojo XXIII eilinio sekmadienio Mišias. Jų metu buvo atliekamos Vienos klasiko, kompozitoriaus Jozefo Haidno „Missa Cellensis“ - Mišios, dedikuotos Mariazell Mergelei Marijai. Nors Vienoje, kaip ir kitur Austrijoje tęsiasi lietingi ir šalti orai, į Vienos katedrą ir jos prieigose susirinko kelios dešimtys tūkstančių maldininkų. Negavusieji vietos viduje, popiežiaus vadovaujamas Mišias galėjo stebėti per lauke įrengtus didžiulius ekranus.

Mišių homilijoje Šv. Tėvas komentavo šio sekmadienio liturgijos evangeliją, mintis kreipdamas į sekmadienio šventimo prasmę ir svarbą tikintiesiems. Dar ketvirtojo amžiaus Tuniso kankiniai, Abitinės krikščionys, kurie buvo nubausti mirtimi už tai, kad nepaisydami draudimo vis vien dalyvavo sekmadienio Mišiose, teisinosi pareigūnams tvirtindami, kad jie be sekmadienio negali gyventi, - priminė popiežius homilijoje.

Tai, ką sekmadienio Mišių evangelijoje mums sako Kristus, gali skambėti gąsdinančiai. Kristus sako: „kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada visos savo nuosavybės ir net ryšių su savo artimaisiais, negali būti mano mokinys“. Norisi pasipriešinti tokiems Jėzaus žodžiams. Ką sakai, Viešpatie, nejaugi žmonėms nereikia šeimos, tėviškos ir motiniškos meilės, tėvų ir vaikų meilės, vyro ir moters meilės, gyvenimo meilės ir džiaugsmo, ir tų, kurie rūpintųsi žemės turtais ir valdytų žemę, kad visi galėtų džiaugtis jos gerybėmis, jas plėtoti ir jomis dalytis? Tačiau geriau įsiklausius į visa ką Jėzus mus sako, suprasime, kad jis nereikalauja to paties iš visų. Visi turime atskirus uždavinius ir gauname skirtingą kvietimą jį sekti. Šios dienos evangelijoje Jėzus nekalba apie visų mokinių pašaukimą, o visų pirma apie specifišką dvylikos apaštalų pašaukimą. Būtent apaštalai yra pašaukti priimti tarsi absurdišką misiją – išsižadėjus visko, eiti į pasaulį ir skelbi Evangeliją.

Šie Jėzaus žodžiai yra skirti apaštalams, bet jo kvietimas galioja visiems laikams. Jis kviečia kai kuriuos žmones išsižadėti visko, pasišvęsti jo tarnystei ir tarnauti kitiems: sukurti nesuinteresuotos meilės oazes pasaulyje, kuriame daugeliui dažniausiai rūpi tik galia ir pinigai. Todėl esame dėkingi Viešpačiui už visų laikų šventuosius, tapusius Jėzaus Žodžio išraiška ir meldžiamės, kad ir mūsų laikais Viešpats suteiktų žmonėms drąsą viso išsižadėti, kad būti laisvi tarnauti jam.

Tačiau Evangelijoje Viešpats kalba ne tik ribotai grupei žmonių ir ne tik apie jų konkrečius uždavinius. Esmė to, ką jis sako, tinka visiems. Kita kartą jis pasakė: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės“ (Lk 9,24). Kas nori tik gyventi, gyvenimą skirti tik sau, tas jį praras. Tik tas, kas aukojasi, gauna gyvybę. Tik tas, kas myli, atranda gyvybę. Gi meilė visuomet reikalauja išsižadėjimo.

Sekmadienis Vakarų kultūros šalyse yra pavirtęs savaitgaliu, tai yra laisvalaikiu. Kaip toks jis yra labai reikalingas ir naudingas skubančiai moderniajai visuomenei. Tačiau jei laisvalaikis neturi vidinio centro, padedančio apskritai orientuotis, jis virsta tuščiu laiku, kuris mūsų nei nesustiprina nei neatgaivina. Laisvalaikiui reikia centro, susitikimo su Dievu, kuris yra mūsų pradžia ir mūsų tikslas. Šią mintį Miuncheno ir Freisingo kardinolas Faulhaber kartą išsakė tokiais žodžiais: „Duok sielai jos sekmadienį, duok sekmadieniui jos sielą“ , - sakė Benediktas XVI.

Sekmadienyje įvyksta susitikimas Žodyje ir Sakramente su prisikėlusiu Kristumi. Ši diena nušviečia visą tikrovę. Pirmieji krikščionys šventė primą savaitės dieną kaip Viešpaties dieną, nes tą dieną Kristus prisikėlė iš numirusių. Bet labai greitai Bažnyčia įsisąmonino dar ir tai, kad pirmąją savaitės dieną drauge menamas sukūrimo rytas, tai yra ta diena, kai Dievas tarė: "Tebūna šviesa!" (Pr 1,3). Dėl to Bažnyčioje sekmadienis taip pat yra savaitinė Kūrinijos šventė – padėkos ir džiaugsmo už Dievo kūrybą šventė. Tad mūsų laikais, kai atrodo, jog dėl žmonijos veiklos kūrinijai yra iškilę daug įvairių pavojų, turėtume sąžiningai pripažinti būtent tokią sekmadienio dimensiją. Pirmykštėje Bažnyčioje septintosios, tai yra šabo dienos paveldas, ilgainiui tapo pirmosios savaitės dienos dalimi. Dalyvaujame Dievo poilsyje, kuris apgaubia visą žmoniją. Šitaip šią dieną pajuntame dalį visų Dievo kūrinių laisvės ir lygybės.

Po Mišių popiežius vadovavo Vidudienio maldos susitikimui su maldininkais, kuris įvyko šv. Stepono katedros aikštėje. Popiežius Benediktas pasidžiaugė galėjęs taip oriai ir iškilmingai su visais švęsti Viešpaties dieną. Pagarbiai atliekamos eucharistinės apeigos leidžia mums patirti kokia didelė Dievo dovana mums Mišios ir kokio gilaus džiaugsmo jos mus pripildo. Tikiuosi, kad sekmadienio reikšmės ir evangelijos teksto apmąstymas leido mums geriau suprasti, jog Dievas išsižadėjo savęs dėl mūsų ir pasišventė mums norėdamas suteikti vidinę laisvę, kuri leidžia ir mums išsižadėti visko, kad atrastume tikrąjį gyvenimą. Dievo meilė ir Marijai suteikė jėgų be išlygų ištarti savo „taip!“. Laisvu ir atviru savęs išsižadėjimu ji suteikė Dievui galimybę pripildyti ją savo meile Šventosios Dvasios veikimu. Taip ji galėjo priimti savyje Dievo Sūnų ir pasauliui padovanoti Išganytoją.

Po kalbos, Šv. Tėvas pakvietė maldininkus su juo sugiedoti Austrijoje savitai giedamą „Viešpaties Angelo“ maldą. (sk)