Kartą šabo dieną Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti, o jie
atidžiai stebėjo jį. Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas
prie stalo, jis pasakė jiems palyginimą: „Kai tave pakvies į vestuves,
nesisėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio
už tave ir atėjęs tas, kuris tave ir jį kvietė, netartų tau: 'Užleisk jam vietą!'
Tuomet tu sugėdintas turėtum sėstis į paskutinę vietą. Kai būsi pakviestas, verčiau
eik ir sėskis paskutinėje vietoje, tai atėjęs šeimininkas tau pasakys: 'Bičiuli, pasislink
aukščiau!' Tada tau bus garbė prieš visus svečius. Kiekvienas, kuris save aukština,
bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“. Taip pat ir pakvietusiam jį
vaišių Jėzus pasakė: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo
draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu
nepasikviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta. Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk
vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo
atsilyginti, ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime“. (Lk 14,1.7-14)
DIEVO
AKIVAIZDOJE, Mons. Adolfas Grušas
Jėzus atėjo
į vieno vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo jį…
Išganytojas jautė
į Jį nukreiptus žydų moralės ir tikėjimo uolių saugotojų žvilgsnius, tačiau drauge
atkreipė dėmesį ir į jų elgesį. Jis aiškiai matė, kaip vaišių dalyviai skubėjo užsiimti
kuo geresnes vietas prie stalo. Tai buvo įprasta, nes Rašto aiškintojai ir fariziejai
bei visi žydų vyresnieji niekuomet neužmiršdavo pareikalauti, jų manymu, jiems priklausančios
pagarbos.
Pagaliau, to neužmiršta jokie visų laikų vadovai…
Jėzus, tačiau,
nepraleido nepastebėjęs, kad toks elgesys tikrai netinka dvasiniams tautos vadovams.
Kai
tave pakvies į vestuves, nesisėsk pirmoje vietoje… verčiau eik ir sėskis paskutinėje
vietoje…
Šis Jėzaus posakis apverčia aukštyn kojomis visą žmogiška logika paremtą
vertybių skalę ir baigiamas nerimą keliančiu posakiu: Kiekvienas, kuris save auktina,
bus pa˛emintas, o kuris save ˛emina, bus iauktintas.
Vis tiktai Jėzui nerūpi
nustatyti vienokias ar kitokias elgesio taisykles. Tiesa, tai, ką girdime iš Jo lūpų,
tikrai tinka krikščionių bendruomenėms, kurios kaip tik tokiais principais privalėtų
vadovautis, vertindamos savo narių užimamą padėtį, bet dar svarbiau yra suvokti, kad
taip Jėzus atskleidžia Dievo ir žmogaus santykį, arba, geriau sakant, tai, kaip žmogus
privalo jaustis Dievo akivaizdoje.
Mums derėtų aiškiai suprasti, kad jokia
religinė praktika negali duoti mums pagrindo pateisinti save, jaustis užtikrintais,
netgi turinčiais kokių nors teisių Dievo atžvilgiu.
Prie Viešpaties žmogus
privalo artintis nusižeminęs, o tai reiškia, suvokdamas visą tiesą apie save patį.
Jam
nėra ko reikalauti, kelti save ant pjedestalo, kalbėti apie savo dorybes ar religinį
jausmą.
Žmogus gali vien tiktai gauti, nes viskas, ką duoda Dievas, yra dovana
ir malonė, ir visa tai turi būti priimama, pripažįstant Viešpaties gerumą.
Mėgindamas
išaukštinti save prieš kitus žmones, o tuo labiau prieš Dievą, žmogus tampa juokingas.
Jis
tampa ma˛as. Jis sumenkina pats save…
Krikščioniškosios gyvenimo taisyklės
kalba apie nusižeminimą, arba, jei mums tai būtų labiau priimtina, apie vidinį neturtą.
Mes iš savęs neturime nieko, ką galėtume pasiūlyti Dievui.
Būtų didelė nelaimė,
jei mėgintume save pavaizduoti Dievo akyse turtingais. Tokiu būdu rizikuotume, kad
turėsime grįžti tuščiomis rankomis.
Suprasdami savo tuštumą, jausdamiesi beturčiais,
mes su pasitikėjimu artinamės prie Viešpaties, žinodami, kad nebūsime apvilti, ir
Jis mus praturtina savo meile.