Clemente Rebora ir Antonio Rosmini

„Grožis, filosofija, poezija“. Šią temą metiniame simpoziume gvildeno rozminiečių simpoziumo dalyviai Stresos miestelyje šiaurės Italijoje, prie Lago Maggiore ežero krantų. Šių metų simpoziumas buvo skirtas rozminiečių vienuoliui ir rašytojui Clemente Rebora suėjus jo mirties 50-mečiui. Trečiadienį prasidėję simpoziumo darbai tęsėsi iki šeštadienio. Simpoziumo darbuose daug dėmesio skirta taip pat rozminiečių vienuolinės kongregacijos steigėjui, Dievo tarnui Antonio Rosmini, kuris netrukus bus paskelbtas Bažnyčios palaimintuoju. Beatifikacijos ceremonija įvyks lapkričio 18 dieną šiaurės Italijos mieste Novaroje.

Grįžkime prie metinio rozminiečių simpoziumo, skirto italų poetui Clemente Rebora. Vykstant, šiemetiniam, aštuntajam iš eilės simpoziumui, Stresos miestelyje buvo atidengtas poetui skirtas paminklas. Be to, poeto atminimą pagerbė Tarptautinis rozminiečių studijų centras, paskelbęs 70 stipendijų besidomintiems poeto paveldu. Apie poeto Clemente Rebora nueitą gyvenimo kelią mūsų radijui papasakojo rozminietis kun. Umberto Curatore, Tarptautinio rozminiečių studijų centro direktorius ir Italijos rozminiečių provincijolas.

Clemente Rebora gimė Milane 1885 metų sausio 6 dieną ir buvo pakrikštytas po dviejų dienų, tačiau pasaulėvaizdį susiformavo nekrikščioniškos, iliuministinės kultūros dvasioje. Iki 44 metų amžiaus poetą kankino tiesos ir gyvenimo prasmės ieškojimo problemos. Kol nelauktai, tarpukaryje, padarė lemiamą sprendimą, kuomet suvokė, jog Kristaus yra tą gyvenimo prasmė, kurios ieškojo. Clemente Rebora atsivertė, atliko pirmąją išpažinti ir priėmė Pirmąją Komuniją eidamas 45 metus, netrukus tapo rozminiečiu, buvo įšventintas kunigu 1936 metais, bet gyveno atsiskyręs, taip pat nuo kultūrinio gyvenimo. Jei ne Dvasios tėvo ir patarėjo pareigos rozminiečių kolegijose, būtų net galima sakyti, kad gyveno nuo visų pasislėpęs. Paskutinieji gyvenimo metai buvo didelių dvasinių ir fizinių išbandymų metai, leidę priartėti prie mistinės patirties viršūnės. Pasaulietiškuose eilėraščiuose Rebora kalba apie kančią, kurią išgyvena nuo Dievo nutolusi siela, o religiniuose apdainuoja kainą, kurią reikia sumokėti už šventėjimą. Rebora mirė 1957 metais, kaip ir rozminiečių steigėjas Antonio Rosmini, Strėsa miestelyje.

Stresos miestelyje vykusio rozminiečių simpoziumo tikslas buvo parodyti, kad Reboros poezija ir Rosminio filosofija turi sąlyčio taškų tuomet kai abu aptaria krikšto būtinumą šventumui, kaip vieninteliam bendram protingos kūrinijos tikslui. Tuo požiūriu visas Rosminio filosofijos mokslas nėra kita kaip pamaldi filosofija, tai yra filosofija, kuri padeda žmogui priimti išganymo malonę.

Tiek Rebora savo poezijoje, tiek Rosmini savo filosofijoje kūrinijos grožyje mato atspindintį kitą grožį, tai yra absoliutų Dievo grožį, Dievo, vienintelio šventojo. Kuo labiau žmogus savo mintimis ir veiksmais susitapatina su Dievo valia, tuo labiau jis geba priartėti prie grožio šaltinio ir pats tampa grožiu. Anot Bažnyčios tėvų, Kristus yra gražiausias iš visos kūrinijos. O šventasis, panešėjimu į Kristų, dalyvauja Kristaus grožyje.


*

Italų mąstytojas ir filosofas kun. Antonio Rosmini buvo kontraversiška figūra XIX amžiaus Bažnyčioje. Nors jis buvo laikomas artimu popiežių bendradarbiu, tačiau kai kurie jo veikalai ilgus metus buvo Bažnyčios uždraustų knygų indekse. Antonio Rosmini gimė šiaurės Italijos Rovereto mieste 1797 metais, buvo įšventintas kunigu 1821 metais ir 1828 metais įkūrė vienuolinę kongregaciją - Meilės institutą, žinomą rozminiečių vardu, o 1832 metais ir Apvaizdos seserų kongregaciją. Kongregacijų statutus patvirtino popiežius Grigalius XVI 1838 metais. Rosmini garsėjo ypač dėl į draudžiamų knygų indeksą įtraukto kūrinio „Penkios Bažnyčios žaizdos“, išleisto 1848 metais. Drąsios ir toliaregės autoriaus mintys apie Bažnyčios reformas anuomet nebuvo palankiai priimtos, tačiau Vatikano II Susirinkimo šviesoje tapo tarsi savaime suprantamomis. Anuomet dėl šio veikalo buvo iškilę teologiniai ginčai, plačiai išgarsėję vadinamuoju „rozminiečio klausimu“, tačiau tai netrukdė jo įsteigtai kongregacijai tęsti darbą, o popiežiams vadovautis jo mokymu ir cituoti tekstus. Pavyzdžiui pal. Jonas XXIII dalyvavo rekolekcijose pagal Rozminio „Krikščioniško tobulėjimo principus“. Dievo tarnas Paulius VI oficialiai sveikindamas rozminiečius su kongregacijos įkūrimo 150 metinėmis didžiai įvertino steigėjo intuiciją suteiki rozminiečių kongregacijos charizmoje pirmumą artimo meilės darbams. Būsimas popiežius Jonas Paulius I Albino Luciani baigė teologijos mokslus Romoje disertacija apie Žmogaus sielą pagal Rosmini mokymą. Dievo tarnas Jonas Paulius II leido pradėti Antonio Rosmini beatifikacijos bylą, o savo enciklikoje apie tikėjimo ir proto santykį „Fides et Ratio“ be kitų mini Rosmini kaip drąsų mąstytoją, gebėjusi vaisingai įrodyti filosofijos ir Dievo žodžio santykį. Benediktas XVI patvirtino dekretą dėl Antonio Rosmini herojiškų dorybių 2006 metais, o šių metų birželio 1 dieną patvirtino dekretą dėl stebuklingo pagijimo užtariant Dievo tarnui Antonio Rosmini. Antonio Rosmini mirė Stresa miestelyje 1855 metais.

*

Visos kliūtys Antonio Rosmini šventumo bylai buvo pašalintos 2001 metais Tikėjimo mokslo kongregacijai peržiūrėjus savo 1887 metais paskelbtą dekretą, smerkiantį 40 Rosmini tezių.
“Notoje dėl doktrininių dekretų liečiančių kun. Antonio Rosmini Serbati mintį ir darbus” Tikėjimo kongregacija pašalino bet kokias abejones dėl Rosmini tezių tariamo priešiškumo Bažnyčios mokymui. Pastarąją Notą 2001 metų liepos 1 dieną pasirašė ir paskelbė Tikėjimo mokslo kongregacijos vadovai - prefektas kardinolas Joseph Ratzinger ir sekretorius arkivyskupas Tarcisio Bertone po to, kai popiežius Jonas Paulius II ją patvirtinto 2001 metų birželio 8 dieną ir liepė ją paskelbti.

Notoje pažymima, kad Tikėjimo mokslo kongregacija kelis kartus įdėmiai tyrė Rosmini darbus. 1849 metais į draudžiamų knygų indeksą buvo įtraukti du jo veikalai. Tačiau kiek vėliau Kongregacija ėmėsi priešingo sprendimo: 1854 metų dekretu buvo suteiktas leidimas spausdinti Rosmini darbus. Tačiau po mąstytojo mirties 1855-siais praėjus dar dvejiems metams, Kongregacija pasmerkė 40 Rosmini tezių dekretu Post obitum. Dar kartą persvarsčiusi praeityje darytus savo sprendimus, Kongregacija pripažino, kad Rosmini ir visas jo dvasinis bei mokslinis palikimas priklauso Bažnyčiai, kad nebekelia rūpesčio doktrininiai keblumai, nors 1887 metų dekretas Post obitum objektyviai išlieka galiojančiu, bet tik tais atvejais, kai tekstai yra skaitomi ne pagal paties Rosmini siūlytus kriterijus. Taigi, trumpai tariant, ne raštai problema, o jų interpretavimas.

Beje, nemažiau svarbus yra kunigo ir filosofo Rosmini asketinis gyvenimas ir dvasinis palikimas – dvi vienuolinės kongregacijos, puoselėjančios Rosmini dvasinį ir intelektinį palikimą. Rosmini buvo mokslininkas, bet taip pat buvo Dievo ir Bažnyčios žmogus, visiškai pasišventęs ir iki galo klusnus popiežiui ir Šventajam Sostui. Laiške popiežiui Pijui IX, reaguodamas į dviejų veikalų įtraukimą į draudžiamų knygų indeksą, Rosmini rašė: Aš noriu visame kame pasikliauti Bažnyčios autoritetu ir noriu, jog visas pasaulis žinotų, kad pritariu tik šiam vieninteliam autoritetui. (sk)