Devynioliktasis eilinis sekmadienis

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę!“ „Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės. Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“. „Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti. Jūs būkite panašūs į žmones, kurie laukia savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kad kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų. Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius. Iš tiesų sakau jums: jis susijuos, susodins juos prie stalo ir, eidamas aplinkui, patarnaus jiems. Jeigu jis sugrįžtų antrosios ar trečiosios nakties sargybos metu ir rastų juos budinčius, laimingi jie! Įsidėmėkite: jei šeimininkas žinotų, kurią valandą ateis vagis, neleistų jam įsilaužti į savo namus. Ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“.

 
Tuomet Petras paklausė: „Viešpatie, ar šį palyginimą pasakei tik mums, ar visiems?“ Viešpats atsakė: „Kas yra tas ištikimas ir sumanus užvaizdas, kurį šeimininkas paskirs vadovauti šeimynai ir deramu laiku ją maitinti? Laimingas tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras taip darantį. Sakau jums tiesą: jis paskirs jį valdyti visų savo turtų. Bet jeigu anas tarnas pasakys pats sau: 'Mano šeimininkas neskuba grįžti' ir ims mušti tarnus bei tarnaites, valgyti, gerti ir girtuokliauti, tai to tarno šeimininkas sugrįš vieną gražią dieną, kai jis nelaukia, ir tokią valandą, kurią jis nė manyti nemano. Jis žiauriai nubaus jį, ir jam teks neištikimųjų likimas.

 
Tarnas, kuris žino savo šeimininko valią, bet nieko neparuošia ir pagal jo valią nedaro, bus smarkiai nuplaktas. O kuris nežino [šeimininko valios], kad ir baustinai pasielgęs, bus mažai plakamas. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota“. (Lk 12, 32-48)

TADA IR DABAR, Mons. Adolfas Grušas

Vaikystėje bažnyčioje girdėdavau, kuomet kunigas, skaitydamas tai dienai skirtą Evangelijos ištrauką, ją visuomet pradėdavo žodžiais: Anuo metu… Nežiūrint savotiško šių žodžių žavesio, vis tiktai jie tarsi padalydavo klausytojų sąmonę į dvi dalis: tada, anuo metu, vyko nuostabūs dalykai, pats Išganytojas vaikščiojo po žemę, darė stebuklus, tuo tarpu šiomis dienomis esame vos ne palikti patys vieni, o mūsų kasdienybė neturi nieko bendro su nepaprastais stebuklais…

Iš tikrųjų mums reikia atnešti Dievo Žodį į mūsų tikrovę, į mūsų kasdieninius reikalus, jos šviesoje sprend˛iant iškilusias problemas. Dievo Žodis turi būti reikšmingas mūsų dienomis. Klausydami Evangelijos turėtume iškart suvokti, kad tie Kristaus žodžiai yra sakomi mums, ir mes tą akimirką privalome į juos atsiliepti.

Nepakanka vien tik išversti Evangeliją į gimtąją kalbą. Dar reikia, kad ir klausytojai ją priimtų, kaip gyvą ir visuomet aktualų Dievo Žodį. Tik tada bus galima kalbėti ir apie tikrai gyvą tikėjimą.

Vis tiktai, klausantis šio sekmadienio Evangelijos, gali susidaryti įspūdis, kad mes taip ir likome nesupratę šiandien skambančio Jėzaus pamokymo: Nebijok, ma˛oji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti Jums karalystę!

Tikrai, tuo metu Jėzaus sekėjų būrį buvo įmanoma palyginti su nedidele kaimene, galbūt, išgąsdinta ir apsupta visokiausių grėsmių. Šiais laikais, bent jau mūsų įsitikinimu, Bažnyčios tikrai nepavadintume maža. Dar niekada iki šiol ji nebuvo taip išsiplėtusi, niekad ganytojai taip uoliai nesistengė patraukti savo ganomųjų visokiausiais moderniais metodais, atkakliai saugodami juos nuo pasaulio pavojų. Pagaliau ir patys ganytojai stengiasi užimti vis didesnius plotus savo ganykloms, nors ir nebūtinai dvasiniuose reikaluose.

Šiandien Išganytojo kaimenė stengiasi savo buvimą pasaulyje paliudyti įspūdingais pastatais, dideliais suvažiavimais ir šventėmis, konferencijomis ir kongresais. Tiesa, ne visuomet aišku, ar tai yra susiję su tikrai nuoširdžiu tikėjimu…

Šiandien Bažnyčiai labai patinka statistiniai duomenys, stengiamės padrąsinti save „pasisekusiais“ renginiais, kurie „viršijo visus lūkesčius“.

Mes nevengiame demonstruoti savo jėgos, ieškome pasaulio galingųjų paramos, rūpinamės, kad įstatymai būtų mums palankūs.

Žmogišką silpnumą iš tikrųjų laikome… silpnumu. Noras kažkiek pasislėpti, pabūti nuošalyje, nedemonstruoti savęs įvardijamas beveik kaip gėda. Reikalaujama būti matomu, išeiti į viešumą, parodyti, kaip uoliai sugebame dirbti, įsijungti į bendruomenę, nežiūrint, kad tos bendruomenės dažnai paprasčiausiai nėra.

Ko gero, pernelyg daug ganytojų bijo likti ma˛umoje, tapti nereikšmingais, nepastebimais, neįvertintais. Jie iš tiesų pamiršta Jėzaus žodžius: Nebijokite!

Iš tiesų, kuo labiau stengiamės pasirodyti, tuo nereikšmingesni tampame. Kuo labiau stengiamės būti galingi, tuo dažniau pasirodome esantys labai silpni.

Stengdamiesi būti su savo Išganytoju, mes, ko gero, visuomet jausimės silpni ir ma˛i. Tačiau svarbiausia yra ne skaičiai ir pirmos vietos oficialiuose renginiuose, bet meilė, tikėjimas, viltis, begalinė kantrybė, pasišventimas, auka, kurios nebijome net ir tada, kai patys sau atrodome maži, kai nebijome būti savimi.

Iš tiesų kaip tik tada ir pasirodo tikroji mūsų didybė…