Sekmadienio vidudienio malda Castelgandolfe

Sekmadienio vidudienį, Popiežiaus vasaros rezidencijos – Castelgandolfo rūmų kieme – įvyko tradicinis „Viešpaties Angelo“ maldos susitikimas. Į Castelgandolfo miestelį, esantį už maždaug dvidešimties kilometrų į pietryčius nuo Romos, atvykusiems maldininkams sakytoje kalboje Šv. Tėvas pirmiausia priminė sekmadienį liturgijoje girdėtą raginimą neprisirišti prie žemiškų vertybių. Sekmadienio vidudienio maldos proga Benediktas XVI taip pat priminė pirmadienį švenčiamą Kristaus Atsimainymo šventę ir tądien sukankančias popiežiaus Pauliaus VI mirties dvidešimt devintąsias metines, o taip pat paminėjo Romos Mergelės Marijos didžiosios bazilikos dedikavimo šventę, minimą rugpjūčio 5 dieną.

Šio aštuonioliktojo eilinio sekmadienio liturgijoje Dievo Žodis mus ragina pamąstyti koks turėtų būti mūsų santykis su materialinėmis gėrybėmis. Turtas, nors pats savaime yra vertybė, negali būti laikomas absoliučia vertybe. Jis nelaiduoja išganymo, o netgi priešingai – gali jam rimtai pakenkti. Būtent apie tokią riziką įspėja Jėzus savo mokinius iš šį sekmadienį skaityto Evangelijos puslapio. Išmintinga ir dora neprisirišti prie šio pasaulio gėrybių, nes viskas praeina, viskas gali staiga pasibaigti. Mes, krikščionys, tikrojo lobio turime siekti „aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje“. Tai šiandien mums primena apaštalas šv. Paulius, laiške Kolosiečiams tvirtindamas, kad mūsų gyvenimas „su Kristumi yra paslėptas Dieve“ (Kol 3, 1-3).

Kelti akis aukštyn, į Dangų, mus kviečia Viešpaties Atsimainymo iškilmė, kurią minime pirmadienį. Evangelijų pasakojimuose apie Atsimainymą ant kalno mums duodamas ženklas, trumpai akimirkai leidžiantis išvysti šventųjų karalystę, kurioje ir mes, baigę žemiškąjį gyvenimą, galėsime dalyvauti visiškoje ir amžinoje Kristaus garbėje. Tuomet visa kūrinija bus perkeista (atmainyta) ir bus galutinai įvykdytas dieviškasis išganymo planas. Atsimainymo iškilmės dieną taip pat minime mano garbųjį pirmtaką Dievo Tarną Paulių VI, kuris čia, Castelgandolfe, 1978 metais baigė savo misiją ir buvo pašauktas žengti į Dangiškojo Tėvo namus. Jo atminimas teskatina mus keltis akis į Dangų ir ištikimai tarnauti Viešpačiui ir Bažnyčiai, taip kaip jis tarnavo nelengvais praėjusio šimtmečio laikais.

Šią malonę mums teišmeldžia Mergelė Marija, kurią šiandien ypatingai minime, švęsdami Švenčiausiosios Mergelės Marijos didžiosios bazilikos dedikavimo liturginį minėjimą. Kaip žinoma, tai buvo pirmoji bazilika Vakaruose pastatyta Marijos garbei ir 432 metais perstatyta popiežiaus Siksto III. Bazilikos pastatymu norėta išaukštinti Švenčiausiosios Mergelės dieviškąją motinystę – dogmą, kurią metais anksčiau iškilmingai paskelbė Efezo visuotinis susirinkimas. Mergelė Marija, kuri labiau už bet kokį kitą kūrinį dalyvavo Kristaus slėpinyje, tepadeda mums mūsų kasdieniame tikėjimo kelyje, kad mes savo rankų darbu valdydami žemę nesileistume užvaldomi godumo ir egoizmo, bet visuomet siektume to, kas vertinga Dievo akyse.

Po drauge su maldininkais kalbėtos Viešpaties Angelo maldos, popiežius Benediktas XVI dar kartą prisiminė prieš keletą dienų mirusį Rumunijos ortodoksų Bažnyčios patriarchą Teoktistą. Penktadienį Bukarešto katedroje vykusiose Patriarcho laidotuvėse dalyvavo taip pat katalikų Bažnyčios delegacija, vadovaujama Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininko kardinolo Walterio Kaspero.

Su pagarba ir meile prisimenu tą kilnų ganytoją, mylėjusį savo Bažnyčią ir rimtai prisidėjusį prie katalikų ir ortodoksų santykių gerinimo, nuolat skatinusį Tarptautinės mišriosios katalikų ir ortodoksų Bažnyčių teologinio dialogo komisijos darbą. Jo ekumeninį įsipareigojimą akivaizdžiai liudijo du vizitai Romoje pas mano garbųjį pirmtaką Joną Paulių II ir nuoširdus svetingumas, kuriuo Rumunijos ortodoksų Bažnyčia 1999 metais pasitiko Romos vyskupą. „Jo atminimas tebūnie amžinas“ – šiais žodžiais ortodoksų liturginė tradicija užbaigia užmigusiųjų Viešpatyje laidotuvių apeigas. Ir mes kartojame šią invokaciją, prašydami, kad Viešpats priimtų šį mūsų brolį į savo nesibaigiančios šviesos karalystę, kad suteiktų jam amžinąjį atilsį ir ištikimiems Evangelijos tarnams pažadėtą ramybę. (jm)