Septynioliktasis eilinis sekmadienis

Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius“. Jėzus tarė jiems: „Kai melsitės, sakykite:
'Tėve, teesie šventas tavo vardas.
Teateinie tavo karalystė.
Kasdienės mūsų duonos duok mums kasdien
ir atleisk mums mūsų kaltes,
nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas.
Ir neleisk mūsų gundyti'“.
 
Jėzus dar kalbėjo jiems: „Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: 'Bičiuli, paskolink man tris kepaliukus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir aš neturiu ko jam padėti ant stalo'. O anas iš vidaus atsilieps: 'Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti'. Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia“.

 
„Tad ir aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies – atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“. (Lk 11, 1-13)


MALDA, KURI PASIEKIA DANGŲ, Mons. Adolfas Grušas:

Dažnai Evangelijoje pasakojama apie Jėzų, kuris pasitraukdavo maldai į nuošalią vietą. Ne kartą Jis pats apie tai pasakydavo savo mokiniams, kaip ir tą dramatišką Didžiojo Ketvirtadienio vakarą Getsemanėje, kai atsivestiems trims apaštalams tarė: Pabūkite čia, kol aš nuėjęs melsiuos.

Nėra jokios abejonės, kad mokinius jaudino Išganytojo malda. Tad nenuostabu, kad, kaip šio sekmadienio Mišių Evangelijoje pasakoja Lukas, vieną dieną, Jėzui baigus melstis, vienas iš mokinių priėjo prie Jo ir paprašė: Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius. Manyčiau, kad iš tiesų tais žodžiais buvo norėta pasakyti: Viešpatie, išmokyk mus melstis taip, kaip meldiesi tu.

Iš tiesų kiekvienas pranašas, įskaitant ir Joną Krikštytoją, savo sekėjus mokė melstis, tačiau Jėzaus mokiniai, nustebinti tos gilumos, kurią jie matė savo Mokytojo maldoje, jo pasitraukimo į nuošalią vietą ir ypač to, kaip Jis kreipėsi maldoje į Dievą, primygtinai prašė, kad ir juos Jis išmokytų taip pat melstis. Tuo jie parodė, kaip labai pasitiki savo Viešpačiu. Jie iki tol nebuvo matę nė vieno, kuris melstųsi su tokiu pasitikėjimu ir atsidavimu.

Šiandien ir mes drauge su apaštalais galime tarti: Viešpatie, išmokyk mus melstis! Tai ne paprastas prašymas, bet tas pats anų laikų apaštalų troškimas kalbėtis su Dievu, būti Jo akivaizdoje ir kreiptis į Jį su visišku pasitikėjimu. Jėzus į šį troškimą iškart atsiliepia, sakydamas: Kai melsitės, sakykite: „Tėve“…

Nesunku įsivaizduoti, kokį sąmyšį apaštalų širdyse galėjo sukelti tokie Jėzaus žodžiai, kai jų aplinkoje buvo netgi draudžiama kreiptis į Dievą vardu, bet Išganytojas atkakliai verčia vadinti Tėvu Viešpatį, kuris sukūrė dangų ir žemę.

Išnyksta bet kokie barjerai… Dievas nėra tolimas, Jis yra visų Tėvas, ir kiekvienas gali kreiptis tiesiogiai į Jį. Tie, mums dabar jau įprasti, maldos žodžiai buvo religingumo revoliucija. Žodžiu „Tėve“ Jėzus mums atskleidžia Dievo paslaptį: iš vienos pusės susiduriame su sūnaus pasitikėjimu ir atsidavimu Tėvui, o iš kitos – globojantį Tėvo švelnumą, skirtą kiekvienam iš mūsų. Atrodo, jog grįžo žmonijos pradžioje buvusi draugystė su Dievu…

Iš tiesų maldoje dažnai mes kreipiame dėmesį ne į tai, kas svarbiausia. Išganytojas aiškiai sako, jog svarbu ne vieta, kurioje meldžiamės, ir ne žodžiai, kuriais kreipiamės į Viešpatį. Esmę maldoje sudaro širdies jausmai, vidinis įsigilinimas, draugystė su Dievu, taip, kaip tai buvo Senojo Testamento laikais, kai Abraomas maldavo Dievą pasigailėti nusidėjusių Sodomos ir Gomoros gyventojų, ir vardan jo maldos Viešpats buvo pasirengęs pasigailėti nusidėjėlių.

Žvelgiant į šių dienų pasaulį, matome daugybę miestų ir šalių, namų ir širdžių, kur viešpatauja nesantaika ir neteisybė, kur žmonės patiria badą ir prievartą ir kur taip reikia užtariančios maldos. Reikia Viešpaties bičiulių, kurie atkakliai melstųsi, kad mūsų namai būtų laimingi, kad Evangelija paliestų žmonių širdis.

Galbūt, kas nors pasakys, kad tai neįmanoma, kad tokios maldos neatneša vaisių, tačiau Išganytojas, pamokęs apaštalus melstis, toliau pateikia du palyginimus iš kasdieninio gyvenimo, kalbėdamas apie vidurnaktį ateinantį draugą ir tėvą, kuris niekuomet neduos savo vaikui vietoj žuvies gyvatės. Tai papasakojęs, Jis dar prideda: Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo.

Tai liudijimas, jog Dievas, atsiliepdamas į mūsų maldą, yra pasirengęs duoti viską. Svarbiausia tik prisiminti, jog tai nulemia ne gražūs žodžiai. Svarbus nuoširdumas ir pasitikėjimas, o tai reiškia, atkaklumas ir ištvermė maldoje. Kai kalbame apie neišklausytas maldas, turėtume pripažinti, jog tai priklauso ne nuo Dievo nenoro atsiliepti į jas, bet nuo mūsų menko pasitikėjimo Juo. Prašykime, ir mums bus duota, belskimės į Dievo širdį, ir Viešpats atgręš į mus savo veidą.