Ar Bažnyčia bijo ateivių iš kitų planetų pasirodymų?

Kartais klausiama: ką reikėtų manyti, jei visi susipažintumėme su kitų planetų gyventojais ir šie mums papasakotų, kad niekada nėra nieko girdėję apie Kristų, apie Jo atperkamąjį ir išganomąjį darbą. Ir kartais skubama atsakyti, tarsi jau visi būtume susipažinę su kitų planetų gyventojais, kad šie tikrai nieko nežinotų apie Kristų ir tai esą įrodo, jog krikščionybė yra tam tikras laike ir vietoje apibrėžtas fenomenas be jokios universalesnės reikšmės.

Tačiau tai tikrai ne vienintelis galimas atsakymas. Kas apie tai kalbama pačioje Bažnyčioje? Visų pirma, reikia pastebėti, kad jei Bažnyčios Mokyme netrūksta tekstų apie tarpreliginį ir tarpkultūrinį dialogą, nėra nė vieno teksto, kuriame būtų minimas „tarpplanetinis“ dialogas. Iš tiesų, dar nepribrendo laikas ir poreikis, kad šiais klausimais būtų pateikti Tikėjimo mokymo kongregacijos apibendrinimai.

Bet pavieniams krikščionims – pasauliečiams, teologams, mokslininkams – kelti šiuos klausimus niekas nekliudo, o Vatikano observatorijos astronomai jėzuitai kartu su visais kitais dalyvauja tarptautinėse konferencijose, kuriose kalbama apie gyvybės kitose planetose už saulės sistemos ribų galimybę.

Klausimas „ar kitose planetose yra išsivysčiusių būtybių, kurios gal apsilanko ir pas mus“ yra iš tų, kurie neretai padalija žmones į dvi visiškai priešingas stovyklas, kurių viena tvirtina, kad „viskas yra melas“, o kita - kad „viskas yra tiesa“.

Teigiančiųjų, kad „išsivysčiusių būtybių yra“ argumentai svyruoja nuo falsifikuotų nuotraukų iki racionalaus, tačiau abstraktaus pasvarstymo, jog būtų naivu galvoti, kad protu nesuvokiamoje erdvėje, kurioje skrieja daugybė šimtus milijardų žvaigždžių turinčių galaktikų, esame vieni. Iki begalybės ginčijamasi, ar matytas objektas buvo „skraidanti lėkštė“, ar slaptas JAV kariuomenės ginklas, ar optinė apgaulė. Taigi, kritiška ir blaivi pozicija Bažnyčiai yra privaloma. Būtų galima pasakyti, kad Bažnyčia naudoja du kritiškumo filtrus: pirma, remiasi ir pasitiki dabartiniu mokslu, o antra – savo doktrina ir patirtimi.

Antai, viena vertus, tik 1995 metais astronomai Michel Mayor ir Didier Queloz paskelbė duomenis ir skaičiavimus, kurie astronomų bendruomenėje buvo pripažinti kaip tikrai įrodantys už saulės ribų esančios planetos egzistavimą. Kitaip tariant, kalbant tik iš astronomijos disciplinos pozicijų, tik prieš 12 metų kalboms apie „kitų planetų gyventojus“ nūdienos mokslas, atrasdamas planetą, suteikė moksliškai pagrįstą prielaidą: įrodžius kitų planetų egzistavimą galima užtikrinčiau kalbėt ir apie galimą gyvybę jose. Tačiau tai tik prielaida, nes apie tas planetas žinome ir galime sužinoti labai mažai, jos nepaprastai toli ir jas „užčiuopti“ galime tik netiesiogiai, dėka sudėtingų technologijų ir detekcinių metodų. Šiuo metu astronomai mano užtikę jau beveik pustrečio šimto planetų, tačiau tik visai neseniai pateikta labiau pagrįstų spėjimų, kad vienoje iš jų gali būti vandens, kuris, kaip manoma, yra būtina gyvybės egzistavimo sąlyga. Taigi, nors įmanoma pateikti iš tiesų drąsių, kerinčių ir didingų hipotezių apie gyvybę ir jos formas kitose planetose, dabartinis mokslas kol kas šiais klausimais teturi labai mažai duomenų, kurie gali būti laikomi patikimais.

Antra vertus, Bažnyčia daro skirtį tarp to, kas „gamtiška“ ir to, kas „antgamtiška“. Ši skirtis reikšminga kalbant apie okultizmą, spiritizmą, paranormalius reiškinius ir panašius dalykus. Neretai galime perskaityti apie mediumus, kurie teigia, jog yra užmezgę mentalinį ryšį su kokios planetos ar galaktikos gyventojais. Tačiau Bažnyčios patirtis rodo, kad dažnai paranormalūs reiškiniai žmogui atneša daug blogo ir pasireiškia tokiais būdais, kad ji juos priskiria antgamtiškai piktosios dvasios – demono – puolimui, prieš kurį kovoja atkakliai šaukdamasi Kristaus pagalbos. Šis šaukimasis yra egzorcistinių maldų centras. Bažnyčia kalba apie dvasių skyrimo būtinybę ir pripažįsta dvasių pasaulį, bet, savaime suprantama, nemanytų, jog kitų planetų gyventojai jam priklausytų. Jie būtų tokios pat gyvos ir gamtiškajam pasauliui priklausančios būtybės kaip ir mes.

Tai pasakius, galime grįžti prie krikščionių, teologų ir mokslininkų, nuomonės apie galimybę vieną dieną visiems susipažinti su kitų planetų gyventojais. Trumpai ją galima nusakyti taip: raginama būti kritiškai atviriems tokiai galimybei ir vengti skeptiško bei kategoriško jos neigimo.

Ir tai nėra tik šiuolaikinė nuostata. Pavyzdžiui, garsus XV amžiaus teologas Niccolò Cusano kalbėjo, kad negalime atmesti galimybės, jog kažkur „žvaigždėse“ gyvena skirtingos nuo mūsų būtybės.

Aiškiai apie tokią galimybę kalba dabar gyvenantis teologas Corrado Balducci, ilgus metus dirbęs įvairiose Romos kurijos institucijose ir Romos diecezijos egzorcistu. Jo asmeniniu įsitikinimu, kitų būtybių egzistavimas yra visiškai įmanomas. Šį klausimą teologas ne kartą nagrinėjo įvairiuose viešuose debatuose.

Jis pripažino, kad kitų pasaulių ir kitų būtybių pažinimas būtų didelis iššūkis teologijai ir dabartinei krikščioniškajai kosmologijai, tačiau visiškai nesutiko su nuomone, kad tai nulemtų krikščionybės tikėtinumo praradimą ar net pabaigą.

Anot jo, nėra principinio prieštaravimo tarp kitų gyvenamų pasaulių egzistavimo galimybės ir krikščioniškosios Dievo sampratos, pasak kurios Jis yra begalinis ir visagalis. Kodėl turėtume teigti, kad Dievas negalėjo norėti ir kitų planetų egzistavimo? Kodėl turėtume neigti, kad Dievas gali būti ir kitų sielą turinčių būtybių Kūrėjas? Ir kodėl turėtume iš anksto manyti, kad tos būtybės neturės „Kūrėjo“ sąvokos?

Juo labiau, kad krikščionių skaitomame Šventraštyje daug kartų Dievas įvardijamas ne tik, kaip žemės, bet ir visos mus supančios „visatos“ Viešpats ir kad Dievą šlovina taip pat ir „dangūs“. Galime šiuos įkvėptojo Rašto žodžius interpretuoti, kaip užuominą, kad visatoje („danguose“) yra ir kitų gyvų būtybių, nes Dievą šlovinti gali tik gyvos ir protingos būtybės. Biblijoje žodis „visata“ yra pavartotas bent 66 kartus, o Bažnyčios liturgijoje turime „Kristaus visatos valdovo“ šventę. Tai rodo, kad Biblija ar Bažnyčios mokymas „neapriboja“ Dievo darbais tik mūsų planetoje.

Yra tiesa, kad kartais Bažnyčia, tiksliau sakant, Bažnyčios žmonės kurį laiką nesugeba atsiverti vienai ar kitai naujai mokslinei, socialinei, politinei ar kitokiai tikrovei. Tačiau, skeptikų nusivylimui, po kurio laiko Bažnyčia sugebėdavo ne tik atsiverti, bet dar ir įnešti savo indėlį bei patirtį. Nesužlugdytų jos ir ateivių iš kitų planetų pasirodymas. (rk)