Šiaurės rytų Italijoje atostogaujantis popiežius Benediktas XVI antradienį susitiko
su dviejų regiono vyskupijų, Belluno – Feltre ir Treviso, kunigais. Susitikimas vyko
už keliolikos kilometrų nuo Popiežiaus vasarnamio esančios Auronzo di Cadore parapijos
bažnyčioje. Tai buvo neformalus susitikimas, be oficialių kalbų ar iš anksto nustatytos
programos.
Popiežiaus susitikimas su keturiais šimtais kunigų truko beveik
dvi valandas. Jo metu Benediktas XVI atsakė į dešimt klausimų. Kunigų pateiktuose
klausimuose atsispindėjo sielovadoje aktualiausios temos – pašaukimų mažėjimas ir
būtinumas kviestis į pagalbą pasauliečius, kurie perimtų tas parapijų gyvenimo tvarkymo
funkcijas, kurioms šventimai nebūtini; išsiskyrusių šeimų sielovados sunkumai; jaunimo
sielovados specifinės problemos; nekrikščionių imigrantų skaičiaus didėjimas, kuris
reikalauja, kad katalikų bendruomenės sugebėtų megzti dialogą su kitų tikybų išpažinėjais.
Buvo taip pat klausiama apie Popiežiaus knygą „Jėzus iš Nazareto“, kurios pirmoji
dalis buvo publikuota prieš kelis mėnesius ir kurios antrą dalį Benediktas XVI dar
rašo.
Vienas kunigų Popiežiaus klausė kaip kalbėti, ypač jaunimui, apie sąžinę
ir kaip įtikinamai ir šiuolaikiniam žmogui suprantamai pagrįsti krikščioniškos moralės
reikalavimus. Pateikiame Šv. Tėvo atsakymo į šį klausimą santrauką:
Pastaroji
problema,- sakė Popiežius,- labiausia juntama Vakarų šalyse, nes per pastaruosius
porą šimtų metų sąžinės samprata Vakarų kultūroje labai pasikeitė. Šiandien vyrauja
įsitikinimas, jog racionalu yra vien tik tai, ką įmanoma pamatuoti ir apskaičiuoti.
Vis kita, o visų pirma religijos ir moralės dalykai, tokioje racionalumo sampratoje
netelpa, nes eksperimentiniais metodai jų neįmanoma nei patvirtinti, nei paneigti.
Tad daroma ivada, jog religija ir moralė, priklauso vien subjektyvumo sferai.
Krikščionių
tradicijoje sąžinė reiškia mūsų sugebėjimą girdėti mumyse Dievo balsą. Žmogus girdi
savyje balsą, bylojantį apie didžiąsias vertybes. Savo sieloje mes suvokiame ne tik
mūsų tiesioginius materialinius poreikius, bet taip pat girdime Kūrėjo balsą ir galime
atpažinti kas yra gera ir kas yra bloga. Žinoma, šis gebėjimas klausytis turi būti
lavinamas ir tobulinamas. Būtent šito siekia Bažnyčia – nuolat ugdyti tą nepaprastą
Dievo mums duotą sugebėjimą girdėti tiesos balsą. Taigi, ir sielovadoje,- sakė Popiežius
kunigams,- svarbu nuolatos priminti žmonėms, kad jau pati mūsų prigimtis savyje turi
įrašytą moralinę žinią, dieviškąją žinią, kurią reikia vis iš naujo iššifruoti ir
kad šitą vidinės klausos gabumą reikia nuolatos lavinti.
Kalbėdamas apie argumentus,
kuriais būtų galima šiuolaikiniam žmogui suprantama kalba paaikinti moralinių reikalavimų
pagrįstumą, Popiežius pirmiausia atkreipė dėmesį į šiandien daugeliui žmonių savaime
būdingą ekologinį jautrumą, savaime suprantamą atsakomybę už gamtą. Visi puikiai žinome,-
sakė Popiežius,- jog šiuolaikinis žmogus yra pajėgus sunaikinti Žemę, kuri yra jo
egzistavimo pagrindas. Žmogus supranta, jog norėdamas išsaugoti gamtą, jis privalo
paklusti jos dėsniams. Jei nenorime ˇemei kenkti, turime klausyti ne savo užgaidų,
bet žemės balso. Lygiai toks pat dėsningumas galioja ir tuomet kai kalbame apie žmogaus
gyvenimą. Ir jeigu privalome būti klusnūs ˇemės balsui, tai juo labiau turime paklusti
žmogaus gyvybės balsui. Turime tausoti gamtą, bet dar labiau turime gerbti save pačius
ir kitus žmones, turime būti klusnūs žmogaus gyvybės dėsniams. Mūsų protėviai šitas
problemas svarstė nuo pat žmonijos istorijos pradžios. Susiformavo didžiosios žmonijos
moralinės patirties tradicijos. Tarp pastarųjų, žinoma, yra didžioji Dievo išrinktos
tautos istorinė piligrimystė, prasidėjusi nuo Abraomo. Šioje piligrimystėje ypatingą
vaidmenį turėjo Dekalogas – Dešimt Dievo įsakymų, kurie, ypač Kristaus mokymo nušviesti,
nurodo kai kurias fundamentalias ir neišvengiamai būtinas vertybes. Ketvirtasis ir
šeštasis įsakymai byloja apie žmogaus kūno vertingumą, apie pareigą laikytis kūno
dėsnių, apie ištikimos meilės vertę, apie šeimos kilnumą. Penktasis įsakymas kalba
apie gyvybės vertę. Septintasis – apie pareigą teisingai dalytis žemės turtais. Aštuntasis
Dievo įsakymas nurodo didžiąją tiesios vertybę. Ir visa ši sistema negalėtų funkcionuoti,
jei ji nesiremtų į Dievą ir pasaulyje galiojančią jo tvarką. Ne mes nustatome kas
pasaulyje yra prasminga, ne mes „sukuriame“ prasmingumą, bet pasaulio prasmingumas
eina pirma mūsų,- kalbėjo popiežius Benediktas XVI antradienį susitikęs su italais
kunigais. (jm)