Paskirtas naujas Vatikano leidyklos direktorius.

Lig šiol leidyklai vadovavęs salezietis kunigas Claudio Rossini užbaigė penkerius metus trukusią direktoriaus kadenciją, o nuo pirmadienio leidyklai vadovauti pradėjo kitas salezietis, kunigas Giuseppe Costa.

Vatikano leidykla neturi vienos konkrečios įsikūrimo datos, kurią būtų galima minėti kaip leidybos Vatikane oficialios pradžios sukaktį. Nuo pat spaudos išradimo, Bažnyčia ja domėjosi ir labai anksti pritaikė savo reikmėms. Kol Roma buvo bažnytinės valstybės sostine, nebuvo poreikio turėti oficialias spaustuves ar leidyklas, o buvo naudojamasi įvairių amatininkų ar didesnių bendrovių paslaugomis. Padėtis pasikeitė po to, kai popiežiai neteko valdžios ir teritorijos. Spaustuvė Vatikane buvo įkurta devynioliktojo am˛iaus pabaigoje. Jos reikėjo visų pirma oficialaus leidinio „Acta Apostolicae Sedis“ spausdinimui. Šis leidinys, publikuojantis Popiežiaus dokumentus ir juridinius aktus, atlieka sąlyginai analogiškas funkcijas kaip Lietuvoje „Valstybės Žinios“. Rimtesnį institucinį pavidalą Vatikano spaustuvė įgavo kai teko dideliais tiražais spausdinti 1917 metais paskelbtą popiežiaus Benedikto XV Kanonų teisės kodeksą. 1926 metais popiežiaus Pijaus XI sprendimu iki tol veikusi spaustuvė buvo perorganizuota į dvi dalis – į spaustuvę, kuri užsiima tik spausdinimu, ir Vatikano leidyklą, kuri ir yra „leidykla“ tikrąja dabartine šio žodžio prasme. Galiausiai 1988 metais paskelbta popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkąja konstitucija „Pastor Bonus“, Vatikano leidykla buvo perorganizuota į finansiškai savarankišką instituciją, kažką panašaus į akcinę bendrovę, turinčią savo atskirą biudžetą, valdybą ir revizijos komisiją. Per daugiau kaip šimtą spaustuvės ir leidyklos veiklos metų, beveik visą laiką joms vadovauja saleziečiai. Tarp jų būta ir lietuvių – Vatikano leidyklai nuo 1946 iki 1958 metų vadovavo kunigas Stanislovas Petraitis, o spaustuvei nuo 1963 iki 1965 vadovavo kunigas Juozas Zeliauskas.

Kalbant apie Vatikano leidyklą, galima pridurti palyginti neseniai jai suteiktą dar vieną funkciją – popiežiaus tekstų autorinių teisių saugojimą. 2005 metų birželio 1 dieną buvo paskelbtas Vatikano Valstybės sekretoriaus dekretas, kuriuo nustatyta, jog visų Popiežiaus ir Šv. Sosto raštų ir dokumentų autorines teises saugo ir gina Vatikano leidykla. Popiežius Benediktas XVI taip pat įgaliojo Vatikano leidyklą saugoti autorines teises visų savo raštų, kuriuos jis išleido prieš išrinkimą į Šv. Petro sostą. Taigi taip pat ir kardinolo Josepho Ratzingerio knygų ir kitų publikacijų autorinės teisės buvo perduotos Vatikano leidyklai. Vatikano Valstybės sekretoriaus dekrete vis dėlto buvo patikslinta, kad tais atvejais, kai autorius, tai yra Popiežius, anksčiau buvo sudaręs privačias sutartis su kitomis leidyklomis, tose sutartyse numatyti įsipareigojimai ir toliau galioja, tačiau taip pat ir pastarųjų raštų autorinės teisės priklauso Vatikano leidyklai.

Tokia tvarka, žinoma, nereiškia, kad tik Vatikano leidykla gali leisti Popiežiaus raštus. Galioja įprastinė leidimų ir susitarimų tvarka, kaip ir kitų leidyklų dalykiniuose santykiuose. Tarkim, kai išėjo naujausia Popiežiaus knyga, „Jėzus iš Nazareto“, jos leidimu rūpinosi ne Vatikano leidykla, bet leidimo teisės Italijoje buvo suteiktos Rizzoli leidyklai, Vokietijoje – Herderio leidyklai, ir dar daugeliui kitų leidyklų visame pasaulyje.

Pabaigai dar galime pridurti, kad saugomos ne tik Popiežiaus raštų autorinės teisės, bet taip pat ir Popiežiaus balso. Popiežiaus balso autorinių teisių saugojimas patikėtas Vatikano radijui, kuris taip pat saugo visų Popiežiaus pasisakymų įrašų archyvą. (jm)