Atsivertimo istorija: nuo kovos už pasirinkimą iki kovos už gyvybę

Bažnyčios istorija mums pateikia daug nepaprastų pasakojimų apie atsivertimus, pradedant nuo Sauliaus, kuris iš aršaus pirmųjų krikščionių priešo tapo didžiuoju „pagonių apaštalu“.

Jo istoriją atkartojo daug kitų. Štai, IV amžiuje svarbias pareigas einančio romėnų kariuomenės pareigūno sūnus, taip pat karys, sukrėstas pranašiško sapno, pasikrikštijo, tapo vienuoliu, vėliau vyskupu ir Galijos, dabartinės Prancūzijos, žemių evangelizuotuoju. Tai šventasis Martynas Tūrietis, vienas iš Bažnyčios tėvų ir Prancūzijos Bažnyčios globėjas.

XIII amžiaus pradžioje, linksmintis ir lėbauti mėgęs turtingo pirklio sūnus, po kelerių metų vidinės kelionės, visiško atsidavimo Dievui ženklan visų akyse nusimetė rūbus ir šiandien jį pažįstame „Dievo neturtėlio“ pseudonimu, tai šventasis Pranciškus.

Šiandien dažnai atsivertimo istorijos nebeatrodo tikroviškos, realios, o kai kas bando įtikinti, kad jų ir nebuvo arba kad jos labai pagražintos. Tarsi Dievui nebebūtų vietos mūsų racionaliose visuomenėse.

Tačiau tai nėra tiesa. Atsivertimo istorijų buvo, yra ir bus, nors apie jas ne visada bus norima kalbėti. O Normos L. McCorvey atsivertimo istorijos jau nebegalima ir paslėpti, kad ir kaip ji būtų kai kam nepatogi.

1973 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose Aukščiausiasis Teismas paskelbė sprendimą leisti jaunai moteriai pasidaryti abortą. Moters vardas, kad būtų apsaugota nuo spaudimo, nebuvo skelbiamas ir ją vadino tiesiog plačiai paplitusiu pseudonimu „Jane Roe“. Tai garsi byla, žinoma „Jane prieš Wade“ pavadinimu. Moteris sakėsi buvusi išprievartauta grupės agresorių ir reikalavo teisės nutraukti ne savo noru pradėtą nėštumą. Teisinis mūšis buvo ilgas ir sudėtingas, tačiau „Jane Roe“ padėjo ambicingi advokatai, įvairių judėjimų aktyvistai ir galų gale ji laimėjo.

Ši byla sukūrė teisinį precedentą, kuriuo vėliau dešimtys JAV valstijų rėmėsi savo teritorijose įteisindamos abortus ir sukūrė pro-abortinių įstatymų bloką, leidusį atlikti dešimtis milijonų abortų. Tikrai nepameluosime teigdami, kad ši byla buvo vienas iš tų momentų, kurie keičia visuomenės socialinę istoriją.

„Jane Roe“ vardas buvo skanduojamas už aborto legalizavimą manifestuojančių universitetų studentų, feminisčių ir kitų organizacijų, kurios abortą laiko besąlygiška ir tik moters pasirinkimo teise, eitynėse. Šios organizacijos „Jane prieš Wade“ pergalės metines minėjo kaip pergalės už žmogaus laisvę dieną.

Prabėgus laikui, 1980 metais tapo žinoma, kad „Jane Roe“ tikrasis vardas yra Norma Leah McCorvey. Jai jau nebereikėjo slėptis nuo viešumos ir nuo spaudimo, tad tapo straipsnių antraščių ir televizijos laidų heroje. Ji tapo vienu iš pro-abortinio judėjimo veidų, o pragyvenimui užsidirbdavo jos pseudonimu pavadintoje abortų klinikoje, nors ir ne mediko darbą, mat neturėjo tam išsilavinimo.

Tačiau 1995 metais viena prieš abortus kovojančių organizacijų, pavadinta „Gelbėjimo operacija“ ir vadovaujama evangelikų pastoriaus Philip Bentham, šalia abortų klinikos atidarė savo biurą, žinoma, neatsitiktinai. Klinikos klientus pasitikdavo užrašai, panašūs į tokius: „Tai tavo vaikas, o ne tavo pasirinkimas“.

Pirmoji Normos McCorvey reakcija buvo atviras išplūdimas ir viešai demonstruojama neapykanta bei panieka „Gelbėjimo operacijos“ aktyvistams.

Tačiau visų, taip pat ir abortų priešininkų nuostabai, laikui bėgant Norma ir pastorius Bentham pradėjo bendrauti ir kalbėtis. Proga persimesti keliais žodžiais atsirasdavo, kai Norma išeidavo laukan parūkyti. Kalbėdavo apie tai, ką daro, kodėl daro, taip pat ir apie krikščionybę, galų gale tarp jų užsimezgė bičiulystė. Kartą Norma priėmė vienos „Gelbėjimo operacijos“ organizacijoje dirbančios moters kvietimą nueiti į bažnyčią. Ir ten atsivertė. Ir tada, kaip ji pati sakė: „Kritau ant kelių ir paprašiau atleidimo“.

Šis vidinis įvykis radikaliai pakeitė jos gyvenimą. 1995 metų rugpjūčio 8 dieną pastorius Bentham ją pakrikštijo, už dviejų dienų Norma paskelbė paliekanti pro-abortinį judėjimą ir stojanti į visiškai priešingą pusę – anti-abortinį judėjimą.

Parašė autobiografinę knygą, kurioje parodė kitą judėjimo už abortus pusę – pareiškė, kad jos liudijimas teisme, jog jos nėštumas prasidėjęs ne jos noru, bet prievarta, buvo melas, tačiau garsiosios bylos metu to negalėjo prisipažinti. Papasakojo apie bylos eigą, apie tai, kaip iš tikro ji ketino pasidaryti abortą Meksikoje, tačiau to neleido teisę į abortą ginančios jos advokatės, mat tam, kad byla judėtų į priekį, joms reikėjo nėščios moters. Tačiau vienai iš advokačių tai nebuvo priežastis pačiai nepasidaryt aborto. Advokatės užtikrino pasirūpinsiančios vaiko likimu, bet nenuostabu, kad bylą laimėjus joms tai neberūpėjo, o mes, kartu su Norma, galime konstatuoti, jog teismo sprendimas, kuriuo vadovaujantis JAV padaryti dešimtys milijonų abortų, rėmėsi melu. Pasakojo Norma taip pat apie abortų klinikos darbą – apie tai, kaip meluodavo moterims, jog jų vaisiui jau virš 10 savaičių, mat toks abortas kainuodavo dvigubai. Kaip moterų pergyvenimą ir klausimą ar jos daro teisingą žingsnį nuramindavo arkliška raminamųjų doze. Kaip „vardan pasirinkimo“ darydavo abortus net jei vaisius peržengdavo 12 savaičių ribą, jau turėdavo susiformavusias rankytes ir kojytes, ir apie tai, kaip matydama sukapotų embrionų dalis eidavo nusigert ar nusipirkt kokaino.

Tačiau ne tik apie tai. Taip pat apie tai, kaip po 30 metų kovos už teisę pasirinkti abortą, šiandien pasiryžo kovoti už gyvybę, keliaudama po šalis, skaitydama pranešimus seminaruose, universitetuose, kalbėdama televizijai ir laikraščiams, pasinaudodama plačiai žinomu savo vardu, išgarsintą to judėjimo, kurio akyse dabar ji išdavikė. „Aš sąžininga prieš save ir tai vienintelis dalykas, kuris rūpi man ir mano Dievui“, atsako ji.

1998 metais Norma McCorvey išplatino komunikatą, kuriame rašė, kad po „mėnesių maldos ir daugybės nemiegotų naktų“ nori tapti katalikų Bažnyčios nare ir kad tokį pasirinkimą aiškiai išgrynino būtent malda.

Šiandien Norma, kuriai rugsėjo mėnesį sukaks 60 metų, yra viena iš žinomiausių kovotojų prieš abortus JAV. (rk)