Italijos žiniasklaidos darbuotojų „vade mecum“ kaip informuoti visuomenę apie prekybą
žmonėmis
Liepos 17 d. Romoje buvo pristatytas dokumentas, kuriame glaustai išdėstomos nuorodos
žiniasklaidos darbuotojams, kaip tūrėtų būtų pateikiama informacija tema apie prekybą
žmonėmis. Šį „vade mecum“ parengė Italijos žurnalistų sąjunga, Nacionalinė spaudos
federacija bei kitos Italijos valstybinės institucijos bei nevyriausybinės organizacijos.
Pasak dokumento rengėjų, viskas prasidėjo nuo įsitikinimo, kad žiniasklaida atlieka
ypatingą vaidmenį stiprinant ar keičiant visuomenės nuomonę, socialinius modelius
bei žmonių elgesį. Visų pirma, dokumente atkreipiamas dėmesys į svarbą, kad informaciją
apie prekybą žmonėmis būtų pateikiama teisingai, kad reikia atsisakyti sensacijų ieškojimo,
kad reikia griauti susidariusius stereotipus bei išankstines nuostatas ir, bet kuriuo
atveju, garantuoti apsaugą aukoms.
Pateikiant informaciją žurnalistai taip
pat raginami prekybą žmonėmis nemaišyti su tokiais fenomenais kaip nelegali imigracija,
prostitucija, nelegalus darbas, valkatavimas, vagystės, narkotikų platinimas. Dokumente
prekyba žmonėmis įvardinama kaip asmenų perkėlimas, panaudojant prievartą ar apgaulę,
iš gyvenamo vietos į kitą su tikslu išnaudoti jų kūną arba panaudoti kūno dalis.
Prekyba
žmonėmis padaro žalą ne tik įtrauktiems žmonėms, bet taip pat ir visai bendruomenei.
Dėl šios priežasties prekyba žmonėmis yra didelis žmogaus teisių pažeidimas. Toliau
dokumente rašoma, kad reikia kovoti su prekyba žmonėmis, nes ji skatina migraciją,
skatina darbo išnaudojimą ir iškreipia gamybos sektoriaus konkurencingumą.
Globalizacijos
procesas, spartus žiniasklaidos priemonių vystymasis bei išsivysčiusių šalių sudarytos
kliūtys legaliai migracijai yra trys pagrindinės prekybos žmonėmis priežastys, rašoma
Italijos žiniasklaidos darbuotojų „vade mecum“.
Toliau dokumente pabrėžiama,
kad, pateikiant informaciją apie prekybą žmonėmis, dažnai naudojami sinonimai, kurie
iš tikrųjų įvardina visai kitus dalykus ir taip skatina stereotipų, klaidingų nuomonių
formavimąsi, silpnina prevencinių programų įtaką.
Taigi, prekyba žmonėmis
nėra prostitucija, bet seksualinis išnaudojimas, jei žmogaus kūnas yra išnaudojimas
prieš jo valią.
Prekyba žmonėmis nėra nelegalus darbas, bet darbo išnaudojimas,
jei žmogus neturi dokumentų, nuolatos bauginamas bei dirba kaip vergas.
Prekyba
žmonėmis nėra valkatavimas, bet nepilnamečių išnaudojimas, jei jie yra atimami iš
šeimų su tikslu išvežti į kitą šalį, juos priversti prašyti išmaldos arba vykdyti
nusikaltimus tokius, kaip vagystės, kontrabanda, narkotinių medžiagų platinimas.
Prekyba
žmonėmis nėra pedofilija, bet mažamečių seksualinis išnaudojimas, jei jie yra apgaule
atskiriami nuo šeimų ir vėliau priverčiami leistis būti seksualiai išnaudojamiems.
Galiausiai,
informuojant visuomenę apie prekybą žmonėmis, žiniasklaidos darbuotojai yra raginami
pateikti dokumentuotą ir teisingą informaciją bei teisingą fenomeno apibrėžimą. Taip
pat skatina pripažinti ir garantuoti apsaugą visoms prekybos žmonėmis aukoms, jų šeimoms
bei jų socialinei aplinkai. Žurnalistai, be kita ko, raginami netaikyti „prostitutės“
termino prekybos žmonėmis, su tikslu seksualiai išnaudoti, aukoms. (kl)