Zimbabvėje auga politinių represijų lygis

Keliose Lietuvos žiniasklaidoje pasirodžiusiose publikacijose apie Zimbabvę daugiausia dėmesio buvo skiriama jos infliacijai (kainų augimui), kuri pasiekė tūkstančius procentų. Neretas šią žinią perskaitė tik kaip „ekonominę įdomybę“, tačiau nesusimąstė apie konkrečias ir tragiškas infliacijos pasekmes.

Pasak vieno degalų pardavėjo: „Penktadienio ryte 90 000 Zimbabvės dolerių atitiko 1 JAV dolerį. Pietų metu santykis jau buvo 100 000 su 1. Vakare 120 000 Zimbabvės dolerių atitiko 1 JAV dolerį. Tad tai, ką aš uždirbau pardavęs degalus, prarado vertę ir aš patyriau nuostolių. Aš turiu degalų pardavimui, tačiau ne už Zimbabvės dolerius. Jiems aš uždarau savo duris“.

Dėl analogiškų motyvų tūkstančiai Zimbabvės parduotuvių, parduodančių pačias įvairiausias prekes, atsisakė jas parduoti už Zimbabvės dolerius ir nutarė, kad labiau apsimoka parduotuves uždaryti, negu išdalinti prekes praktiškai už dyką.

Tad infliacija visiškai paralyžiuoja Zimbabvės ekonomiką, kažko gali nusipirkti tik turintis užsienio valiutos, o tokių labai nedaug. Nebeįmanoma išmokėti atlyginimų, žlunga ne tik ekonomika, bet ir švietimo, transporto, sveikatos apsaugos ar elektros energijos tiekimo sistemos. Didžioji gyventojų dalis gali įsigyti būtinų gyvenimui daiktų tik natūrinių mainų dėka. Per trumpą laiką infliacija niekais pavertė metų metais kauptas santaupas, o ką tai reiškia atsimena dar nemažai ir Lietuvos gyventojų, praradę savo santaupas Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Šiandien Zimbabvė, kuri Afrikos kontekste dar ne taip seniai buvo sąlyginai turtinga ir pažangi šalis, sparčiai krenta į nekontroliuojamą skurdą.

Tačiau visiems aišku, kad ši ekonominė krizė yra tik platesnio proceso dalis ir yra susieta su prezidentu Robert Mugabe, kuris šalį valdo jau per tris dešimtmečius. Prezidento Mugabe, sulaukusio jau 83 metų amžiaus, asmenybė turi daug pusių. Kai kuriems jis vis dar tebėra tas lyderis, kuris vadovavo pergalingam sąjūdžiui prieš baltuosius kolonistus, kurie, sudarydami mažą gyventojų dalį, buvo monopolizavę Zimbabvės politinę ir ekonominę valdžią bei administravo praktiškai visus natūralius išteklius. Kitiems prezidentas Mugabe iš socialinio teisingumo idėjų gynėjo tapo tik besaikiškai valdžią ir galią mylinčiu diktatoriumi, sukūrusiu autokratinį režimą.

Pastarąją Robert Mugabe valdymo trajektoriją patvirtina nevyriausybinės Pietų Afrikos respublikoje būstinę turinčios organizacijos „Solidarity Peace Trust“ raportas. Tai krikščioniška organizacija, kurios tikslas yra stebėti demokratijos pažangą Zimbabvėje ir ją skatinti.

Minėtame raporte yra išsamiai aptariama, remiantis daugybe šaltinių ir liudijimų, dabartinėje Zimbabvėje vykstanti politinė prievarta, prezidento Mugabe naudojami metodai ir retorika, opozicijos veiklos slopinimas, policijos naudojami kankinimo ir bauginimo metodai, autoritarinių įstatymų leidyba.

Raportas pateikia apibendrintus duomenis apie nuo Mugabe režimo tiesiogiai nukentėjusius žmones. Antai, jame rašoma, kad dėl politinių motyvų nukentėjo 414 asmenų, iš jų 304 patyrė fizinę prievartą, kuri 122 atvejais įvardintina kaip tikras kankinimas, pavyzdžiui, mušimas elektros laidais. 22 asmenys patyrė kaulų lūžius, 4 asmenys buvo nušauti. Apie šimtas nukentėjusių asmenų priklauso opozicinės partijos arba civilinių judėjimų aktyvistams, tarp jų buvo parlamentarų ar aukštas administracines pareigas užimančių valstybės pareigūnų. Tai aiškiai rodo, kad Mugabe režimas siekia įbauginti opozicijos lyderius. Vėliau ne be tarptautinio spaudimo paleisti suimtieji pasakojo, kad iš jų buvo tyčiojamasi ir grasinama nužudyti.

Raporto išvadose konstatuojama, kad valstybės prievarta Zimbabvėje tikrai pranoko tą lygį, kurį dar galima vadinti „viešosios tvarkos palaikymu“, tačiau tapo pagrindiniu būdu, kuriuo prezidento Mugabe režimas traktuoja opoziciją ir piliečius.

Su „Solidarity Peace Trust“ raportais galite susipažinti čia: http://www.solidaritypeacetrust.org/index.php?page=reports