Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas jį, paklausė: „Mokytojau,
ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme?
Kaip skaitai?“ Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis
jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį. Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei.
Tai daryk, ir gyvensi“.
Norėdamas pasiteisinti, anas
paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“ Jėzus prabilo: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės
į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami
pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita
puse kelio. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio
puse. O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo,
užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio,
nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos
šeimininkui ir tarė: 'Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu'.
Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Jis atsakė:
„Tas, kuris parodė jam gailestingumą“. Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“
(Lk 10, 25-37)
TIKRASIS NUTEISINIMAS, Mons. Adolfas Grušas
Kažin, ar
Įstatymo mokytojas tikrai norėjo žinoti, ką reikia daryti, norint laimėti amžinąjį
gyvenimą?
Kur kas panašiau, jog jam rūpėjo pakalbėti apie tai, ištirti klausimą,
sužinoti dar vieną nuomonę, sukelti diskusiją, padaryti išvadas, kurios, ko gero,
nieko neįpareigotų… Būtų tik įmanoma sakyti, jog dar vienas klausimas buvo apsvarstytas.
Tai
labai puikiai daro visų laikų teoretikai. Jiems svarbu žinoti, drauge pernelyg neįsipareigojant.
Tačiau
Jėzus nepalaikė tokios pozicijos. Tebus man atleista, tačiau susidaro įspūdis, jog
Jėzui nepriimtini žmonės, kurie žino viską, yra pasirengę duoti nurodymus kitiems,
bet niekuomet net nemėgina to paliudyti savo gyvenimu.
Išganytojui nerūpėjo
veltis į teologinę diskusiją, todėl Jis gana aštriai paklausė: O kas parašyta Įstatyme?
Kaip skaitai?
Jėzus neabejojo, kad Įstatymo mokytojas atsakys teisingai, pagal
visus tikėjimo reikalavimus, todėl iškart pridūrė: Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi.
Net
išklausęs palyginimo apie gailestingąjį samarietį, Įstatymo mokytojas mėgino apsiriboti
palyginime minimų asmenų teoriniu įvertinimu, bet Jėzui kur kas labiau rūpėjo pabrėžti,
kaip turi elgtis pats klausantysis: Eik ir tu taip daryk!
Viešpats atkakliai
kartoja žodį: „Daryk“. Jis tarsi kalbėtų Įstatymo mokytojui: „Žinai viską, tačiau,
kol neišmokai to daryti, tavo žinojimas yra nieko vertas, nenaudingas, kaip iš apyvartos
išėjęs pinigas“.
Krikščioniško gyvenimo požiūriu pažinimas nėra vien tik paprastas
žinojimas, netgi ne sugebėjimas matyti, bet užsiangažavimas, pastangos daryti tai,
kas yra gera ir būtina.
Žmogų pažįstame ne tada, kai žinome apie jį visas būtas
ir nebūtas smulkmenas, bet tuomet, kai jį mylime. Pažįstame jį, kai savo gyvenimu
įsipareigojame jam, atiduodame save. Juk ir pats Kristus yra ganytojas, kuris pažįsta
savo avis todėl, kad už jas atidavė savo gyvybę.
Žinome, kas yra mūsų artimas,
ne tada, kai esame atsitvėrę nuo jo protingų knygų siena, bet kuomet artinamės prie
jo, įveikiame atstumus, nužengiame nuo savo išminties aukštybių. Tada suprantame,
jog žmogus iš tiesų yra visai prie pat. Jis yra artimas.
Dar labiau pažengiame
tame pažinime tada, kai rūpinamės savo artimu, kai jo poreikiai ir lūkesčiai mums
nebėra svetimi, kai leidžiamės įtraukiami į jo gyvenimą, kai atsiduriame konkrečioje
situacijoje kartu su juo, mūsų artimu.
Jėzus, atsakydamas Įstatymo mokytojui,
neapsiribojo žodžiais: Gerai atsakei, bet pridūrė: Tai daryk ir gyvensi.
Dar
kartą susiduriame su Viešpaties įsakymu, kuris yra labai aktualus mūsų dienoms, net,
drįsčiau sakyti, ypatingai mūsų dienoms.
Mūsų tikėjimas nėra vien tik išsakytos
tiesos, kurias išmokus, jau galima laikyti save teisiu žmogumi. Kur kas svarbiau už
nudailintas mintis, protingus paaiškinimus yra širdį gniau˛iantis susijaudinimas.
Kalbame
apie širdį…
Tikintysis tik tada galės jaustis teisus, kai nebijos mylėti, nesilaikys
perdėtų atstumų, nesibijos, kad susiteps rankas, kai nebijos atiduoti savęs…
Ir
kaip tik tada, jis veikiausiai nebelaikys savęs teisiu. Jis bus artimas… žmogus, kuris
nori daryti gera, ir galvoja ne apie galutinį nuteisinimą, bet apie tai, kaip kuo
daugiau pagelbėti kitiems.