Antradienį paskelbti Tikėjimo mokslo kongregacijos „Atsakymai į klausimus, liečiančius kai kuriuos mokymo apie Bažnyčią aspektus“.

Tikėjimo mokslo kongregacija antradienį paskelbė, šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės dieną popiežiaus Benedikto XVI patvirtintą dokumentą, pavadintą: „Atsakymai į klausimus, liečiančius kai kuriuos mokymo apie Bažnyčią aspektus“. Kaip sako pavadinimas, tai dokumentas sudarytas klausimų ir atsakymų forma, susidedantis iš įvado, kuriame paaiškintos šio dokumento skelbimo priežastys ir bendras kontekstas, bei iš penkių klausimų ir atsakymų.

Vatikano II Susirinkimas, dogmine konstitucija „Lumen gentium“ ir dekretais apie ekumenizmą („Unitatis Redintegratio“) ir apie Rytų Bažnyčias („Orientalium Ecclesiarum“) lemtingai pasitarnavo, kad katalikiškoji ekleziologija būtų aiškiau suprantama,- sakoma Tikėjimo mokslo kongregacijos dokumento įvade. Taip pat ir Popiežiai pateikė savąsias gaires ir patikslinimus: Paulius VI enciklikoje „Ecclesiam Suam“ (1965) ir Jonas Paulius II enciklikoje „Ut Unum Sint“ (1995).

Teologų pastangų dėka šiuo metu turime daug išsamių studijų, plačiai aiškinančių įvarius ekleziologijos aspektus. Šioje srityje teologų kūryba pasirodė esanti iš tiesų labai vaisinga, tačiau kai kuriais atvejais prireikė ir tam tikrų patikslinimų, tokių kaip deklaracija „Mysterium Ecclesiae“ (1973), laiškas katalikų Bažnyčios vyskupams „Communionis notio“ (1992) ir deklaracija „Dominus Iesus“ (2000), kuriuos paskelbė Tikėjimo mokslo kongregacija.

Temos apimtis ir keliami vis nauji klausimai skatina teologinius apmąstymus ir atsiranda vis naujų siūlymų, kurie kartais pateikia klaidingas interpretacijas, keliančias abejonių ir neaiškumų. Išnagrinėjusi kai kuriuos iš jų, Tikėjimo mokslo kongregacija, remdamasi katalikų mokymo apie Bažnyčią visumą, nori patikslinti prasmę kai kurių ekleziologinio magisteriumo sąvokų, kurios teologiniuose debatuose kartais neteisingai suprantamos.

Po šio įvado dokumente pateikiami penki klausimai ir atsakymai į juos.

Pirmasis klausimas: Ar Vatikano II Susirinkimas pakeitė ankstesnį mokymą apie Bažnyčią?

Vatikano II Susirinkimas nei norėjo pakeisti, nei pakeitė mokymą apie Bažnyčią, o tik jį labiau išvystė, pagilino ir plačiau išdėstė. Čia primenama Susirinkimo pradžioje sakyta popiežiaus Jono XXIII kalba ir cituojama popiežiaus Pauliaus VI kalba, pasakyta 1963 metais skelbiant Susirinkimo konstitucija „Lumen Gentium“. Geriausias komentaras būtų tvirtinti,- sakė Paulius VI,- kad šios konstitucijos skelbimu tradicinėje doktrinoje niekas nesikeičia. Ko Kistus norėjo, norime ir mes. Kas buvo, išlieka. Ko Bažnyčia per amžius mokė, mes irgi mokome. Kuo anksčiau buvo paprasčiausiai gyvenama, tai dabar aiškiai išreikšta; kas buvo neaišku, dabar paaiškinta; kas buvo medituota, dėl ko buvo diskutuota ir netgi ginčytasi, dabar tai ramiai suformuluojama.

Antrasis klausimas: Kaip suprasti tvirtinimą, kad Kristaus Bažnyčia „laikosi“ Katalikų Bažnyčioje?

Kristus „šioje žemėje įsteigė“ vieną Bažnyčią ir ją įkūrė kaip „regimą sambūrį ir dvasinę bendruomenę“, kuri nuo pat pradžių istorijoje buvo ir bus, ir tik joje pasiliko ir pasiliks visi tie elementai, kuriuos įsteigė pats Kristus. „Tai vienatinė Kristaus Bažnyčia, kurią Tikėjimo išpažinime išpažįstame esant vieną, šventą, visuotinę ir apaštališką... Toji Bažnyčia, šiame pasaulyje įsteigta ir sutvarkyta kaip bendruomenė, laikosi Katalikų Bažnyčioje, valdomoje Petro įpėdinio ir bendrystėje su juo esančių vyskupų“ (LG 8). Dogminėje konstitucijoje „Lumen Gentium“ (8) naudojamas „laikymosi“ (subsistentia) terminas reiškia visų Kristaus įsteigtų elementų nuolatinį istorinį tęstinumą ir buvimą katalikų Bažnyčioje, kurioje Kristaus Bažnyčia „laikosi“ šioje žemėje. (Terminas „subsistit in“ lietuviškame konstitucijos leidime išverstas žodžiu „laikosi“.) Pasak katalikų mokymo, galima sakyti, kad Kristaus Bažnyčia, šventumo ir tiesos elementų dėka, yra ir veikia taip pat ir Bažnyčiose ir bažnytinėse bendruomenėse, nesančiose vienybėje su katalikų Bažnyčia, tačiau sąvoka „laikosi“ (subsistit) gali būti taikoma tik katalikų Bažnyčiai, nes jis nusako tą „vienybę“ ar „vienumą“, apie kurį kalbama tikėjimo išpažinime („tikiu vieną... Bažnyčią“) ir ta „viena“ Bažnyčia „laikosi“ katalikų Bažnyčioje.

Trečias klausimas: Kodėl naudojamas terminas „subsistit“ („laikosi“), o nesakoma paprasčiausiai „yra“?

Naudodamas šį terminą, bylojantį apie Kristaus žemėje įkurtos Bažnyčios ir katalikų Bažnyčios tapatumą, Susirinkimas nepakeitė mokymo apie Bažnyčią, o tik išsamiau paaiškino, kad už katalikų Bažnyčios ribų „esama gausių šventumo ir tiesos elementų, kurie, būdami Kristaus Bažnyčiai priklausančios dovanos, yra akstinas visuotinei katalikiškai vienybei“ (LG 8). Vatikano II Susirinkimo dekrete dėl ekumenizmo sakoma, kad „nors... atsiskyrusiosios Bažnyčios ir bendruomenės patiria trūkumų, išganymo slėpinyje jos anaiptol nėra beprasmės ir bereikšmės. Kristaus Dvasia neatsisako naudotis jomis kaip išganymo priemonėmis, kurių galia kyla iš pačios malonės ir tiesos pilnatvės, patikėtos Katalikų Bažnyčiai“ (Unitatis Redintegratio 3).

Ketvirtasis klausimas: Kodėl Susirinkimas terminą „Bažnyčia“ taiko Rytų Bažnyčioms, nesančioms vienybėje su katalikų Bažnyčia?

Susirinkimas norėjo išlaikyti tradicijoje visą laiką gyvavusį „Bažnyčių“ terminą. „Tos Ba˛nyčios, nors ir atsiskyrusios, turi tikrus sakramentus ir apaštališkosios įpėdinystės dėka ypač kunigystę bei Eucharistiją, kuriais jos ir dabar tebėra nepaprastai glaudžiai su mumis susijungusios“ (Unitatis Redintegratio 15). Joms tinka „atskirų arba vietinių Bažnyčių“ vardas ir jos gali būti vadinamos katalikiškų vietinių Bažnyčių seseriškomis Bažnyčiomis. „Viešpaties Eucharistijos šventimu šiose dalinėse Bažnyčiose statoma ir auga Dievo Bažnyčia“ (Unitatis Redintegratio 15). Vis dėlto, kadangi vienybė su katalikų Bažnyčia, kurios galva yra Romos vyskupas ir Petro Įpėdinis, nėra koks nors išorinis papildymas, bet vienas grindžiamųjų elementų, dėl to vienybės nebuvimas yra rimtas trūkumas. Krikščionių susiskaldymas neleidžia istorijoje įgyvendinti Petro Įpėdinio bei su juo vienybėje esančių vyskupų valdomos Bažnyčios visuotinumo.

Penktasis klausimas: Kodėl Susirinkimo tekstuose „Bažnyčios“ terminas netaikomas krikščionių bendruomenėms, atsiradusioms reformacijos laikais šešioliktajame amžiuje?

Pasak katalikų mokymo, šios bendruomenės neturi per apaštališkąją įpėdinystę išsaugoto kunigystės sakramento, dėl to joms trūksta esminio Bažnyčias grindžiančio elemento. Pastarosios bendruomenės, neišlaikiusios sakramentinės kunigystės, negalėjo integraliai išlaikyti ir Eucharistijos. Tad, pasak katalikų mokymo, jos negali būti vadinamos „Bažnyčiomis“, tikrąja šio žodžio prasme. (jm)