Toliau dedamos pastangos uždrausti kasetines bombas. Šventojo Sosto pozicija.

Ženevoje vyko dar vienas valstybių ekspertų darbo grupės susitikimas, kurio metu buvo aptariama kasetines bombas draudžiančios konvencijos ruošimo eiga.

Kasetinėmis bombomis vadinama tam tikra sprogmenų kategorija, kai į numetamą ar paliekamą sprogmens korpusą yra įmontuojama daug mažesnių sprogmenų, kurie, pagrindiniam sprogmeniui suveikus, pasklinda po didelę teritoriją.

Tokie sprogmenys yra labai netikslūs, žudo ir žaloja visus, kas tik pasitaiko jų veikimo zonoje, tad ir civilius, vaikus bei moteris. Neretai didelė dalis išbarstytų sprogmenų nesprogsta iškart ir taip sukelia ilgalaikį pavojų taikioms civilių žmonių bendruomenėms, kurios, konfliktui pasibaigus, lieka gyventi kasetinių bombų naudojimo zonose, čia dirba žemę arba gano gyvulius. Ypač skaudu, kai nuo sprogmenų per savo smalsumą nukenčia ar žūva vaikai.

Kasetines bombas gamina bent 34 šalys, o savo kariniuose arsenaluose jų turi bent 75 valstybių karinės pajėgos. Įtariama, kad bendras sprogmenų skaičius viršija šimtus milijonų ir, anot kai kurių vertintojų, artėja link dviejų milijardų. Per pastaruosius keturiasdešimt metų kasetinės bombos naudojimo atvejai užfiksuoti bent 25 valstybėse, nužudant ar sužalojant tūkstančius žmonių. Pakanka paminėti Laosą, kuriame vis dar, praėjus jau trims dešimtmečiams nuo to laiko, kai JAV karinės oro pajėgos kasetinėmis bombomis bombardavo šį kraštą, nuolatos nuo nesprogusių bombų žūva civiliai žmonės.

Jungtinių Tautų Organizacija jau kelinti metai organizuoja susitikimus tarp valstybių, bandydama pasiekti konsensusą dėl tokio tipo sprogmenų naudojimo uždraudimo. Šiuo metu jie visiškai u˛drausti tik Belgijoje.

Atskira Norvegijos vyriausybės iniciatyva, 2007 metų pradžioje Osle vyko konferencija, kurios metu 46 valstybės iš 49 dalyvavusių paskelbė deklaraciją, kurioje pareiškė pasirašysiančios tarptautinį susitarimą, draudžiantį gaminti, naudoti ar kaupti kasetines bombas. Tarp pasirašiusiųjų tokios ginklų gamyboje pirmaujančios šalys kaip Kanada, Vokietija, Didžioji Britanija ir Prancūzija. Konferencijoje nedalyvavo JAV ir Izraelis, kuris nesenuose kariniuose veiksmuose Libane bombardavimui panaudojo daugybę kasetinių bombų.

Yra siūlymų tokį tarptautinį susitarimą kaip papildantį protokolą pridėti prie 1980 metų Ženevos „Konvencijos dėl tam tikrų įprastinių ginklų, kurie gali būti laikomi pernelyg žalojančiais arba veikia nesirinktinai, naudojimo uždraudimo arba apribojimo“. Kiti mano, jog greičiau ir veiksmingiau būtų sukurti atskirą tarptautinę sutartį. Jei valstybės sutartinai dirbtų šia linkme, kasetines bombas draudžiančio tarptautinio susitarimo būtų galima tikėtis jau 2008 metais.

Oslo konferencijos darbus pratęsė visai neseniai, gegužės 23-25 dienomis Pietų Amerikoje, Peru sostinėje Limoje vykusi konferencija, sušaukusi apie 100 valstybių atstovus. Jos metu 23 šalys prisidėjo prie minėtos Oslo konferencijos deklaracijos pažadų dar 2008 metais pasirašyti kasetines bombas draudžiančią tarptautinę sutartį. Tačiau kitos šalys akivaizdžiai vilkino tokios sutarties svarstymą, pageidavo įvairių išlygų, išimčių tam tikriems kasetinių bombų tipams.

Šiomis dienomis Ženevoje vykusiame ekspertų susitikime kalbėjo, jau ne pirmą kartą šiuo klausimu, arkivyskupas Silvano Tomasi, nuolatinis Šventojo Sosto atstovas Ženevoje esančiuose Jungtinių Tautų Organizacijos padaliniuose.

Anot jo, jau pakankamai kalbėta ir derėtasi, laikas priimti sprendimus. Būtų tikrai labai gaila, jei tokį skubų ir svarbų humanitarinės problemos sprendimą atitolintų kariniai apskaičiavimai ar komerciniai interesai. Būtų labai gaila, jei būtų apsiribota tik formaliais gestais ir pareiškimais, niekuo realiai nepadedant nuo kasetinių bombų jau kenčiančioms žmonių bendruomenėms ir neužkertant kelio panašioms kančioms ateityje.

Arkivyskupas Tomasi pabrėžė, kad Oslo ir Limos konferencijų rezultatai yra geri, tad šiose konferencijose pradėti procesai galėtų papildyti Jungtinių Tautų Organizacijos ir Konvencijos dėl įprastinių ginklų kontekste vykdomas derybas dėl kasetinių bombų naudojimo uždraudimo.

Arkivyskupas Tomasi pripažino, kad tokio pobūdžio problemas negalima išspręsti, šiuo konkrečiu atveju uždrausti naudoti kasetines bombas ir sunaikinti sukauptus jų arsenalus, be pereinamojo periodo. Tačiau yra įmanoma ir todėl privaloma valstybėms nenaudoti bent jau kai kurių tipų, pačių žalingiausių kasetinių bombų arba naudoti tik nacionalinės teritorijos gynybos tikslu.

Nuolatinis Šventojo Sosto atstovas priminė, kad Šventasis Sostas Limos konferencijoje išplatino „Notą apie kasetinių bombų problemą“. Notoje trumpai pateikiamas Šventojo Sosto požiūris, kurio kertiniai teiginiai yra šie: kasetinės bombos iškelia neatidėliotiną humanitarinę problemą. Patirtis parodė, kad tiek konfliktų metu, tiek po jų kasetinės bombos labiausiai kenkia civiliams ir taikiems žmonėms, trukdo evakuotiems ar pabėgusiems žmonėms grįžti į savo žemes ir užsiimti išgyvenimui būtina veikla. Todėl yra būtina išbraukti kasetines bombas iš „įprastinės ir teisėtos ginkluotės“ kategorijos bei uždrausti jas, kaip ir kai kuriuos kitus ginklus, pasižyminčius itin žiauriu, baisiu ar beatodairišku poveikiu.

Notoje atmetama „technologinio patobulinimo“ logika. Pasak šios, reikia patobulinti kasetines bombas taip, kad jų panaudotų ir nesprogusių liktų minimaliai, iki 1 procento. Kitaip tariant, iš 100 000 numestų kasetinių bombų „blogiausiu atveju“ nesprogtų „tik“ 1000 sprogmenų, kuriuose kiekviename yra dar dešimtys ar šimtai mažesnių mirtinai pavojingų sprogmenų.

Vienintelis tikrai geras, racionalus ir idealus sprendimas yra visiškas kasetinių bombų atsisakymas ir draudimas jas gaminti ar kaupti. Tik šiuo sprendimu būtų deramai pripa˛inta pamatinė žmogaus orumo vertybė. (rk)