Šeštadienį paskelbtas Popiežiaus Laiškas Kinijos Liaudies Respublikos katalikų Bažnyčios vyskupams, kunigams, pašvęstiems asmenims ir visiems tikintiesiems.

Kaip žinoma, Kinijos Liaudies Respublikoje, nuo pat jos susikūrimo, tai yra nuo pat komunisto valdžios įsigalėjimo kontinentinėje Kinijoje, katalikų Bažnyčia neturi veikimo ir evangelizavimo laisvės. Praktiškai, katalikų bendruomenė yra padalyta į dvi dalis – valdžios kontroliuojamą ir jai lojalią dalį ir Šv. Sostui ištikimą dalį, priverstą veikti pogrindžio sąlygomis. Pastaruoju metu, kartu su viso Kinijos visuomenės gyvenimo liberalizavimu, pasikeitė ir katalikų būklė, ta perskyra tarp valdžiai lojalios ir Popiežiui ištikimos bendruomenių nėra tokia griežta ir akivaizdi. Taip pat ir valdžiai lojalios bendruomenės ganytojų dauguma prieš priimdami šventimus neoficialiai konsultavosi su Šv. Sostu, gavo jo leidimą būti konsekruojamais. Tad šeštadienį paskelbtas Popiežiaus laiškas yra labai svarbus bandymas galutinai įveikti susiskaldymą ir pradėti naujus katalikų Bažnyčios Kinijoje gyvenimo laikus.

Gana ilgą, 52 puslapių laišką, sudaro dvi dalys. Pirmojoje Šv. Tėvas dėsto pagrindinius Bažnyčios veikimo pasaulyje siekius ir principus, kalba apie visuotinės Bažnyčios ir dalinių vietinių Bažnyčių tarpusavio santykį, apie vyskupų kolegialumą, apie vyskupų skyrimus, apie Bažnyčios ir civilinės valdžios tarpusavio santykius ir bendradarbiavimą. Septyniuose pirmosios laiško dalies skyriuose dabartinio Kinijos Bažnyčios gyvenimo kontekste aiškinami bendrieji Bažnyčios veikimo principai. Popiežius pirmiausia kviečia abi Kinijos katalikų bendruomenes kurti ateitį vadovaujantis brolybe ir atlaidumu. Kviečia taip pat ir Kinijos valdžią suprasti tikruosius Bažnyčios ketinimus, įsitikinti, jog Bažnyčia, vadovaudamasi savo specifinėmis vidinėmis taisyklėmis nesikėsina į civilinės valdžios sferą. Antroje laiško dalyje Popiežius kreipiasi į Kinijos katalikus ir kalba apie sielovadą, apie įvairiems bažnytiniams luomas priklausančių tikinčiųjų pareigas ir atsakomybę. Viename antrosios laiško dalies skyriuje Popiežius atšaukia anksčiau paskelbtas specialias normas, kurios buvo taikomos nepaprastai padėčiai, kurioje praeityje gyveno persekiojama Kinijos katalikų bendruomenė.

Laiškas pradedamas konstatavimu, jog šiandieninė Kinija susiduria su tomis pačiomis socialinėmis, kultūrinėmis ir etinėmis problemomis, su kuriomis pastaruoju metu susidūrė visas globalizuotas pasaulis. Netrūksta žmonių, ypač jaunimo, kurie domisi žmogaus asmens transcendentine ir dvasine dimensija, bando realizuoti įgimtą religingumo poreikį. Daugelis jų domisi ir krikščionybe. Tuo pat metu pastebima ir stiprėjanti hedonizmo bei praktinio materializmo tendencija. Toks yra bendra kontekstas, kuriame šiandien Bažnyčia yra pašaukta vykdyti savąją misiją.

Nors laiškas adresuotas Kinijos katalikams, tačiau jis skirtas ir Kinijos valdžiai, kurią Popiežius nori įtikinti, kad teisingai supratus Bažnyčios misiją, įmanomas konstruktyvus dialogas ir bendradarbiavimas visos visuomenės labui. Popiežius primena Vatikano II Susirinkimo mokymą apie Bažnyčios bendradarbiavimą su pilietinės visuomenės institucijomis. Bažnyčia nenori ir negali siekti teisingos visuomenės politinėmis priemonėmis,- rašoma laiške. Tačiau kartu visuomenės teisingumas Bažnyčiai negali nerūpėti. Bažnyčia nesitapatina su nė viena politine bendruomene, nesieja savęs su nė viena politine santvarka. Politinė bendruomenė ir Bažnyčia, būdamos tarpusavy nepriklausomos, ir kiekviena sau būdingomis priemonėmis, privalo siekti, kad kiekvienas ˛mogus galėtų vykdyti savo asmeninį pašaukimą. Būtinas Bažnyčios ir politinės bendruomenės bendradarbiavimas, nes dabartinių problemų ir nesusipratimų neįmanoma išspręsti permanentiško konflikto sąlygomis. Bažnyčia ragina savo narius būti gerais piliečiais, aktyviai dalyvauti bendros gerovės kūrime, tačiau kartu reikalauja, kad ir valstybė saviesiems piliečiams katalikams suteiktų visišką tikėjimo laisvę. Popie˛ius tikisi, kad ilgainiui u˛simegs konstruktyvus dvišalis Šventojo Sosto ir Kinijos Liaudies Respublikos dialogas. Šventasis Sostas yra pasirengęs tokiam dialogui. Nors Popiežiaus laiške konkrečiai neįvardintas diplomatinių santykių užmezgimas, tačiau pastaruoju metu ne kartą buvo užsiminta, o viename tuometinio Vatikano Valstybės sekretoriaus kardinolo Angelo Sodano pasisakyme buvo aiškiai pareikšta, jog jei Kinijos Liaudies Respublikos valdžia suteiktų visišką laisvę šalyje gyvenantiems katalikams, jei būtų sudarytos sąlygos panaikinti dabartinį susiskaldymą, Šv. Sostas sutiktų šiuo metu Taipėjuje veikiančią apaštališkąją nunciatūrą perkelti į Pekiną.

Viena didžiausių dabartinių Kinijos Bažnyčios problemų yra vyskupų skyrimai. Prieš imdamasis svarstyti šią problemą, savo laiške Popiežius primena bendruosius Bažnyčios visuotinumo ir vyskupų kolegialumo principus. Pažymėtina, kad nors faktiškai Kinijoje veikia dvi katalikų bendruomenės, viena lojali valdžiai, kita ištikima Popiežiui, laiške kalbama apie vieną ir tą pačią katalikų Bažnyčią. Kinijos Bažnyčia yra dalis tos visuotinės bendrijos, kurią tikėjimo išpažinime vadiname, „viena, šventa, visuotine ir apaštaline Bažnyčia“. Visas visame pasaulyje veikiančias vietines Bažnyčias vienija tas pats krikštas, ta pati Eucharistija, ir viena vyskupų kolegija. Vyskupų vienybės pagrindas ir garantas yra Petro Įpėdinis. Šitaip suprantamoje Bažnyčioje nėra nei savų, nei svetimų, bet visi priklauso tai pačiai Kristaus mokinių bendrijai, peržengiančiai valstybių ir kultūrų ribas. Kiekvienas vyskupas privalo būti vienybėje su Petro Įpėdiniu ir su kitais vyskupais. Iš tokios Bažnyčios sampratos ir iš tikėjimo laisvės reikalavimo išplaukia ir būtinumas, kad vykdydamas Bažnyčios visuotinumo garanto funkciją, Popiežius galėtų niekieno netrukdomas skirti vyskupus. Popiežius tikisi, jog bus įmanoma pasiekti susitarimą, leidžiantį vykdyti šią iš Bažnyčios kanoninės santvarkos išplaukiančią Popiežiaus prerogatyvą. Šiuo metu, kaip sakyta, taip pat ir dauguma valdžiai lojaliai bendruomenei priklausančių vyskupų prieš konsekravimą yra gavę Šventojo Sosto pritarimą, tačiau tai buvo tik privačios tų vyskupų iniciatyvos, o ne bendro sutarimo rezultatas.

Popiežiaus laiške paliesta ir neteisėtai konsekruotų vyskupų problema. Vyskupų šventinimas be Popiežiaus pritarimo žeidžia Bažnyčios vienybę ir nusižengia kanoninei disciplinai. Kanonų teisės kodekse numatytos griežtos bausmės ir tiems kas neteisėtai šventimus priima, ir tiems kas juos suteikia. Siekiant pašalinti šiuos rimtus Bažnyčios vienybės pažeidimus reikia atskirai išnagrinėti kiekvieną atvejį, atidžiai ištirti aplinkybes, kuriomis neteisėti šventimai buvo suteikti. Būtų didelis dvasinis laimėjimas visai Kinijos katalikų bendruomenei jei, priklausomai nuo konkrečių sąlygų, ir šie vyskupai galėtų pasiekti vienybę su Romos vyskupu ir visa vyskupų kolegija.

Greta neteisėtai konsekruotų vyskupų, kita rimta problema yra valstybinių organizacijų ingerencija į Bažnyčios gyvenimą. Čia kalbama apie vadinamąją Patriotinę Kinijos katalikų asociaciją, kuri buvo valdžios įkurta tam, kad vadovautų bendruomenėms ir kad jai paklustų taip pat ir vyskupai. Jos deklaruojami tikslai – siekimas autonomiškai ir nepaisant Bažnyčios kanoninės tvarkos administruoti bendruomenių gyvenimą - yra nesuderinami su katalikų Bažnyčios prigimtimi ir mokymu. Jos veikla taip pat buvo kunigijos ir tikinčiųjų susiskaldymo priežastis.

Suprasdamas nuoskaudas, skriaudas, neteisingumą, kurių daug prisikaupė pastaraisiais dešimtmečiais ir kurių nelengva greit pašalinti, Popiežius kviečia visą Kinijos katalikų bendruomenę vieni kitiems atleisti ir susitaikinti. Tikra bendrystė ir vienybę neįmanoma be susitaikinimo. Dėl mūsų mirusio ir prisikėlusio Kristaus vardu privalome apvalyti atmintį, atleisti kaltes, užmiršti patirtas nuoskaudas, sutaikyti širdis. Suprantame, kad susitaikinimo kelias nebus lengvas ir galbūt pareikalaus daug laiko,- rašo Popiežius Kinijos katalikams,- tačiau žinokite, kad už tai kartu su jumis melsis visa Bažnyčia. Žinokite, kad jūsų susitaikinimo kelią taip pat lydės užtarimas daugelio tikėjimo liudytojų, kurie kentėjo ir atleido, kurie paaukojo gyvybes dėl katalikų Bažnyčios Kinijoje ateities. (jm)

Antroji Popiežiaus laiško Kinijos katalikams dalis skirta sielovadinio gyvenimo gairėms.

Pirmoji pastabų grupė skirta diecezijų administravimui ir sakramentiniam gyvenimui. Popiežius Laiške primena Bažnyčios discipliną, kuri padeda išvengti užduočių ir atsakomybių vykdymo dubliavimosi, neretai keliančio maišatį ir nulemiančio neigiamas pasekmes. Bažnyčios disciplina yra tokia: vyskupo sielovadiniai sprendimai galioja jo diecezijoje ir negalioja savaime kitose diecezijose ar visuotinėje Bažnyčioje. Kunigai turi būti susieti su konkrečia diecezija ir yra pavaldūs jos vyskupui. Tas pats galioja pašvęstiems asmenims ir jų kongregacijoms. Vienos vyskupijos kunigas gali dirbti kitoje, tačiau tik su abiejų diecezijų vyskupų pritarimu.

Kita pastaba kalba apie dalyvavimą Eucharistijos šventime Mišių metu. Laiške nurodoma, kad bendro dalyvavimo šv. Mišiose prielaida yra tokio paties tikėjimo išpažinimas ir vienybė su popiežiumi bei visuotine Bažnyčia. Tad galima dalyvauti Mišiose ir koncelebruoti Eucharistiją kartu su tais kunigais ir vyskupais, kurie nors ir buvo paskirti civilinės valdžios pritarimu bei su ja palaiko ryšius, tačiau yra vienybėje su popiežiumi. Tas pats galioja ne tik Eucharistijos, bet ir kitų sakramentų atžvilgiu.

Dar viena pastaba skirta vyskupams, kurie buvo įšventinti be popiežiaus sutikimo, tačiau atitinkant kitas sąlygas. Bažnyčios akimis tokie šventimai yra juridiškai neteisėti, bet sakramentiškai galiojantys ir todėl jų teikiami sakramentai yra galiojantys. Todėl tikintieji, jei tikrai neturi galimybių susitikti su tais kunigais ir vyskupais, kurie yra vienybėje su popiežiumi, gali kreiptis ir į tuos, kurie toje vienybėje nėra.

Toliau laiške primenami kai kurie diecezijų administravimo aspektai. Kanonų teisė numato, kad vyskupui tvarkytis jo diecezijos ribose turi padėti kurija, kunigų taryba, patarėjų kolegija, sielovadinė diecezijos taryba ir ekonominių reikalų taryba. Šios institucijos ne tik padalina atsakomybę ir uždavinius tam, kad jie būtų geriau įvykdyti, bet taipogi išreiškia vienybę tarp vyskupo, kunigų bei tikinčiųjų. Tas pats galioja įvairioms parapijos lygio taryboms. Diecezijai priklausantis turtas turi būti registruotas civiliniame registre diecezijos arba parapijos, o ne vieno kurio asmens vardu.

Laiške pažymima, kad civilinė valdžia savo nuožiūra keitė diecezijų ir bažnytinių provincijų ribas, kai kuriais atvejais jas panaikino. Šio tipo klausimai gali būti išspręsti atvirame ir konstruktyviame dialoge, kuriame dalyvautų trys pusės: Šventasis Sostas, kinų vyskupai ir civilinė valdžia.

Antroji pastabų grupė pateikia gaires katalikų bendruomenių gyvenimui. Šventasis Tėvas konstatavo, kad katalikų bendruomenių ir jų narių, ypač vyskupų ir kunigų, gyvenimas yra labai suvaržytas, nors reikia pripažinti, kad mažiau, palyginus su praeitimi. Negalėjimas katalikams laisvai gyventi savo tikėjimu nulemia problemas, kurios galėtų būti įveiktos visų naudai dialogu tarp Šventojo Sosto ir kinų vyskupų, iš vienos pusės, ir civilinės valdžios, iš kitos pusės.

Popiežius kreipėsi į kunigus, kurie nėra vienybėje su visuotine Bažnyčia, su kvietimu tą vienybę atstatyti. Su Petro įpėdiniu vienybėje esantys vyskupai turėtų gilioje brolystės ir susitaikymo dvasioje ištirti kiekvieną paskirą atvejį ir, iš savo pusės, padaryti viską, kas irgi pasitarnautų vienybei.

Atskira problema yra kunigų ir pašvęstųjų asmenų pašaukimai bei formacija. Bažnyčia Kinijoje turi pakankamai pašaukimų ir tai yra jos gyvybės ženklas bei vilties motyvas. Čia iškyla du uždaviniai. Viena vertus, reikia atidžiai tuos pašaukimus įvertinti, antra vertus, atnaujinti kunigų ir pašvęstųjų asmenų formaciją, kuri turi būti pritaikyta sudėtingos šių laikų kinų visuomenės evangelizavimo užduočiai.

Kreipdamasis į pasauliečius, Šventasis Tėvas paprašė jų būti aktyviais Dievo Žodžio skelbėjais ir įgyvendintojais bei ypatingai puoselėti šeimos vertybę.

Kinijoje yra nemažai suaugusiųjų krikštų. Yra vyskupų pareiga užtikrinti, kad nauji Kristaus mokiniai prieš krikštą būtų deramai paruošti suprasti Kristaus mokymą ir juo gyventi. Ta proga Laiške taipogi primenama, kad evangelizacija nėra tik intelektualinė, bet taip pat perkeisto ir ištyrinto gyvenimo patirties komunikacija. Tais atvejais, kai suaugusiesiems nebuvo suteikta tinkama formacija iki krikšto, ji turi būti pratęsta po jo.
Visi katalikų bendruomenės nariai Kinijoje, pasauliečiai ir kunigai, jauni ir seni, yra pakviesti degti misionierišku įkarščiu ir būti tikrais Kristaus Karalystės apaštalais.

Laiško pabaigoje pažymima, jog yra atšaukiamos visos ankstesnės sielovadinės direktyvos ir bažnytinės tvarkos išimtys Bažnyčiai Kinijoje, mat jos nebėra adekvačios Bažnyčiai Kinijoje įgijus didesnę laisvę ir didesnes galimybes susisiekti su Šventuoju Sostu. O prie esamos situacijos pritaikytos nuostatos ir gairės yra pateiktos būtent dabartiniame popiežiaus laiške Kinijos katalikams.

Galiausiai Šventasis Tėvas pasiūlė gegužės 24 dieną, kuri liturginiame kalendoriuje yra skirta Mergelei Marijai – krikščionių Pagalbai, taip pat skirti maldai už Bažnyčią Kinijoje. Šią dieną už savąją Bažnyčią melstųsi ne tik kinų, bet ir viso pasaulio katalikai.

Laiško Kinijos Liaudies Respublikos katalikų Bažnyčios vyskupams, kunigams, pašvęstiems asmenims ir visiems tikintiesiems pasirašymo data yra 2007 metų gegužės 27 diena, Sekminių iškilmė, tretieji popiežiaus Benedikto XVI pontifikato metai. (rk)