XIII eilinis sekmadienis

Atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę. Jis išsiuntė pirma savęs pasiuntinius. Tie užėjo į vieną Samarijos kaimą paruošti, kur jam apsistoti. Bet kaimo gyventojai nesutiko jo priimti, nes jis keliavo Jeruzalės link. Tai girdėdami, mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!“ Bet jis atsisukęs sudraudė juos. Jie pasuko į kitą kaimą. Jiems einant keliu, vienas žmogus jam pasakė: „Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!“ Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“. Kitam žmogui jis pasakė: „Sek paskui mane!“ Tas prašė: „Leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“. Jis atsakė: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!“ Dar vienas tarė: „Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su namiškiais“. Jėzus tam pasakė: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“ (Lk 9, 51-62).

PAŠAUKTIEJI

Skaitant Evangelijos ištrauką, sunku atsikratyti minties, jog Kristus daro viską, kad tik atstumtų tuos tris žmones, norinčius eiti drauge su Jo mokiniais. Susidaro įspūdis, kad Išganytojas stengiasi ne tiek patraukti naujus mokinius, kiek juos atstumti, labiau nuvilti, negu sužavėti. Iš tiesų gi Viešpats gesina ne mokinių entuziazmą, bet jų iliuzijas.

Kiekvienas Jėzaus sekėjas privalo sąmoningai suvokti, į kokį didelį darbą yra šaukiamas, kokias aukas teks sudėti tame kelyje, kokias sunkias pareigas užsideda sau šiuo sprendimu.

Visų pirma reikia skaitytis su tuo, jog mes būsime atmesti, patirsime priešiškumą ir panieką, taip, kaip atsitiko Jėzui, kurio į savo kaimą neįsileido samariečiai.

Kristaus sekėjai privalo būti pasirengę gyventi materialiai neužtikrintą gyvenimą. Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti,- sako Jėzus, tuo pabrėždamas ne absoliutų neturtą, nes jis turėjo namus Nazarete, galėjo apsistoti Kafarnaume, buvo mielai priimamas Betanijoje, bet būtinybę nuolat keliauti. Panašiai ir Jėzaus mokinys negali tvarkyti savo gyvenimo, vadovaudamasis vien savo patogumu. Daugybė nelauktų dalykų laukia žmogaus jo gyvenimo kelyje, ir jis privalo būti pasirengęs juos priimti, pasitikėdamas Viešpaties globa.

Kas pasirengęs sekti Kristų, privalo nutraukti ryšius su praeitimi. Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę,- skamba Jėzaus pamokymas dar vienam sekėjui. Šiais žodžiais Išganytojas nesmerkia laidotuvių, bet nurodo, kad pirmenybę turime atiduoti Dievo karalystės skelbimui. Net ir liūdint įmanoma skelbti ateitį, įmanoma žvelgti pirmyn, atsiveriant neaprėpiamoms Gyvojo Dievo teikiamoms perspektyvoms. Skaudi praeitis išnyksta savaime, ji palaidoja pati save.

Žinoma, ryžtas privalo būti neatšaukiamas. Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei,- galiausiai pamoko savo klausytojus Kristus. Nuoširdus tikintysis nesvyruoja, nepasiduoda kompromisams, jam neleidžiama raudoti ir graužti save dėl pasirinkimo. Įsipareigojimas yra visiškas, galutinis, pasirinkimas neatšaukiamas.

Vis dėlto krikščionio pašaukimo esmę labiausiai pabrėžia apaštalas Paulius. Pasirinkdami savo kelią su Kristumi, mes esame laisvi, ir laisvė krikščionio pašaukime neatskiriamai susijusi su meile.

Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi,- primena apaštalas. Jis kalba apie išvadavimą iš nuodėmės, išvadavimą nuo senųjų religinių normų, kurios varžė žmogų. Vis tiktai ši laisvė patiko ne visiems ir ano metu tikintiesiems nuolat grėsė pavojus grįžti arba į pagonybę, kurią apaštalas apibūdina, kaip kūną, arba ieškoti saugumo smulkmeniškai nustatytose normose.

Iš tiesų laisvė slepia savyje didesnę riziką ir reikalauja iš žmogaus daug daugiau. Taip yra todėl, kad ir meilė yra labai reikli.

(Mons. Adolfas Grušas)