Katalikų Bažnyčios padėtis Kinijoje

Šventojo Sosto ir Kinijos Liaudies Respublikos santykiai yra sudėtingi, juos galėtume suskirstyti į kelias problemų grupes.

Visų pirma, nuo pat komunistinės „Kinijos Liaudies Respublikos“ sukūrimo iki pat šiandien nėra tiesioginių diplomatinių santykių tarp Pekino ir Vatikano. Kai Mao Zedung vadovaujami komunistai 1949 metais galutinai nuvertė ankstesnę valdžią, ši pasitraukė į Taivano salą ir ten įkūrė „Kinijos Respubliką“. Tokiu būdu atsirado dvi „Kinijos“, kurios viena kitą paskelbė neteisėta, tačiau tuo pat metu abi skelbia, kad kontinentinė Kinija ir Taivanio sala sudaro „vieną“ Kiniją. Šventasis Sostas tuokart pripažino į Taivaną pasitraukusios vyriausybės teisėtumą ir nepripažino komunistinės valdžios Pekine. Tokia juridinių santykių padėtis tebėra ir šiandien. Bet kadangi iš Pekino vadovaujama Kinijos Liaudies Respublika įsitvirtino tarptautinėje bendruomenėje bei yra pripažinta faktiškai ir juridiškai viso pasaulio valstybių, jos pripažinimo problema kyla ir Šventajam Sostui.

Antra ir didžiausia problemų grupė yra susijusi su religinės laisvės ribojimu kontinentinėje Kinijoje. Tai pats didžiausias skaudulys. Bažnyčia savo esme nėra politinė organizacija. Jos egzistavimo prasmė yra evangelizacija. Šventojo Sosto diplomatiniai santykiai turi būti suprasti būtent tokioje šviesoje. Jie nėra vertingi patys sau, bet tiek, kiek padeda kurti taiką ir užtikrinti religinę laisvę. Religinė laisvė ir taika yra būtinos sąlygos, kuriomis Bažnyčia gali gyvuoti ir vykdyti savo misiją.

Todėl Šventasis Sostas, katalikiškos organizacijos nuolatos protestuoja prieš tikinčiųjų laisvės išpažinti ir praktikuoti savo tikėjimą pažeidimus, kurių Kinijoje yra labai daug. Yra puikiai žinoma, kad šios šalies kalėjimuose yra daug krikščionių, kurie ten atsidūrė todėl, kad nebijojo tokiais būti.

Kitas aštriausių nesutarimų tarp Pekino ir Vatikano šaltinis yra vyskupų šventinimas be Šventojo Sosto pritarimo, taip iš esmės ir netoleruotinai pažeidžiant katalikų Bažnyčios discipliną, doktriną bei religinę laisvę. Kaip pastebi kritikai, vyskupas paskirtas pritariant autoritarinio pobūdžio Kinijos valdžiai gali būti labiau ištikimas jai, o ne krikščioniškai doktrinai ir misijai. Bet reikia pabrėžti, kad praeityje ši problema buvo dar aštresnė. Paskutiniuoju dešimtmečiu, laikantis nerašyto susitarimo, vyskupai dažniausiai buvo skiriami su Šventojo Sosto pritarimu, tiksliau sakant, pasirenkami tokie, kurių kandidatūrą gali patvirtinti ir Šventasis Sostas. Dažniausiai, bet ne visada. 2006 metais neteisėti trijų vyskupų įšventinimai vėl labai paaštrino kurį laiką teigiamai besiklosčiusius Kinijos ir Šventojo Sosto santykius.

Su vyskupų skyrimu yra susijusi ir trečia problemų grupė: Kinijoje egzistuoja dvi tarsi alternatyvios katalikų Bažnyčios. Kad suprastumėme kaip susidarė tokia situacija, turime dar kartą padaryti istorinį ekskursą. Nuo pat savo atsiradimo, komunistinė Kinijos Liaudies Respublika, savaime suprantama, oficialiai buvo „antikapitalistinė“ ir „ateistinė“. Ir jei, vardan šiek tiek pripažįstamos religinės laisvės, katalikų tikėjimui buvo leidžiama egzistuoti, tai priklausymas nuo „kapitalistiniuose Vakaruose“ esančio Šventojo Sosto nebuvo toleruojamas. Todėl Kinijos valdžia ėmėsi iniciatyvos, kurios rezultatas buvo 1957 metais įkurta „Kinijos katalikų patriotinė asociacija“, kitaip tariant, nacionalinė ir vyriausybei lojali Bažnyčia. Neteisėtai paskiriami vyskupai priklauso būtent provyriausybinei katalikų Bažnyčiai. Žinoma, daugybė dvasininkų ir tikinčiųjų atsisakė stoti į šią „patriotinę asociaciją“. Taip atsirado viena pogrindinė, Šventajam Sostui ištikima Bažnyčia, ir viena oficiali, pripažįstama valdžios, tačiau nuo jos ir priklausoma.

Kaip minėta, paskutiniaisiais metais buvo ieškoma nerašyto kompromiso – vyskupais šventinti tuos asmenis, kurių kandidatūrai pritaria ir Šventasis Sostas. Šitaip bandoma priartinti dvi bendruomenes viena prie kitos, įveikti susiskaldymą ir pasiekti vienybę.

Dėl tokios situacijos yra sunku pasakyti, kiek Kinijoje yra katalikų. Tačiau Honkonge esančio Šventosios Dvasios tyrimo centro 2004 metų tyrimų duomenimis ir Šanchajaus Universiteto 2007 metų pradžioje paskelbtais duomenimis, „legalių“ ir „nelegalių“ katalikų kartu sudėjus gali būti apie 12 milijonų. (rk)