Popiežius aukojo šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės Mišias.
Pagal seną paprotį, jų metu buvo suteikti palijai – baltos vilnos juostos, simbolizuojančios
vyskupų vienybę su Popiežiumi – naujiems arkivyskupams metropolitams iš visų kontinentų.
Petro ir Pauliaus iškilmės Mišiose, kaip kasmet, taip pat dalyvavo Konstantinopolio
ekumeninio patriarchato delegacija.
Ketvirtadienio vakarą šv. Pauliaus bazilikoje
vadovavęs pirmiesiems šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės Mišparams ir jų
metu kalbėjęs apie Tautų apaštalą Paulių, penktadienio ryto Mišiose sakytoje homilijoje
Popiežius komentavo Petro išpažinimą: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“.
Šiandienė
šventė suteikia progą dar kartą apmąstyti Petro išpažinimą – svarbiausią mokinių kelionės
su Jėzumi momentą. Sinoptinės Evangelijos sako, kad tai įvykę netoli Pilypo Cezarėjos.
Jonas pasakoja apie kitą Petro išpažinimą, įvykusį po duonos padauginimo stebuklo
ir po Jėzaus kalbos Kafarnaumo sinagogoje. Matas, šiandienos Mišiose skaitytoje Evangelijos
ištraukoje, primena apie Petro – Uolos vardo suteikimą Simonui. Kristus sako, jog
ant šitos Uolos jis pastatysiąs savo Bažnyčią ir tuo tikslu jis Petrui suteikia raktų
galią. Šie žodžiai aiškiai liudija, jog Petro išpažinimas akivaizdžiai susietas su
jam skirta tarnyste ganyti Kristaus kaimenę.
Pasak visų evangelistų, Simono
išpažinimas įvyko lemtingu Jėzaus gyvenimo momentu, kai baigęs skelbimą Galilėjoje,
jis ryžtingai pasuka link Jeruzalės, kad kryžiaus mirtimi ir prisikėlimu įvykdytų
iki galo savo išganingąją misiją. Priimant šį sprendimą dalyvauja ir apaštalai: Jėzus
ir juos ragina apsispręsti, ragina išsiskirti iš minios ir tapti jį tikinčiais, tapti
jo „šeima“, Bažnyčios užuomazga. Iš tiesų, „matyti“ ir „pažinoti“ Jėzų galima dviem
būdais: kaip minia – paviršutiniškai, ir kaip mokiniai – giliau ir tikriau. Dvigubu
klausimu: „kuo žmonės mane laiko?“ ir „kuo jūs mane laikote?“, Jėzus ragina mokinius
matyti skirtumą tarp šių dviejų santykio su juo perspektyvų. Žmonės mano, kad Jėzus
yra pranašas. Tai nėra netiesa, bet šito nepakanka. Reikia žengti toliau, reikia atpažinti
Jėzaus iš Nazareto nepaprastumą, jo naujumą. Taip yra ir šiandien: daugelis su Jėzumi
susipažįsta tik paviršutiniškai. Daugelis pripažįsta Jėzaus dvasinę ir moralinę įtaką
žmonijos istorijai, lygindami jį su Buda, Konfucijumi, Sokratu ar kitais išminčiais
ir garsiomis istorinėmis asmenybėmis, tačiau nesugeba atpažinti Jėzaus nepaprastumo.
Prisimename ką Jėzus Paskutinės vakarienės metu pasakė Pilypui: „Jau tiek laiko esu
su jumis, o tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti“ (Jn 14, 9). Dažnai Jėzus laikomas
vienu didžiųjų religijų pradininkų, o iš religijų žmonės dažnai sako galį pasiimti
tai, ko reikia jų įsitikinimams. Taigi, kaip anuomet, taip ir šiandien skiriasi žmonių
nuomonės apie Jėzų. Kaip anuomet, taip ir šiandien, Jėzus kartoja klausimą: „O jūs
kuo mene laikote?“ Atsakykime drauge su Petru. Pasak evangelisto Morkaus, į klausimą
Petras atsakė: „Tu esi Mesijas“ (8, 29); pasak Luko Petras atsakė Jėzų laikąs „Dievo
Mesiju“ (Lk 9, 20); pasak Mato: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“ (Mt 16, 16).
Galiausiai Jono Evangelijoje skaitome: „Tu – Dievo Šventasis“ (Jn 6, 69). Visi šitie
atsakymai yra teisingi. Visi tinka ir mums.
Su kuo žmonėms buvo sunku sutikti?
Ką sunku priimti ir šiandien daugeliui žmonių? Sunku sutikti su tuo, kad Jėzui negana
būti tik vienu iš pranašų, bet kad jis yra Dievo Sūnus ir kad jam priklauso Dievo
valdžia. Girdėdami jo skelbimą, matydami gydantį ligonius, kalbantį atstumtiesiems
ir vargstantiesiems, atleidžiantį nuodėmes nusidėjėliams, mokiniai ilgainiui įsitikino,
jog Jėzus yra Mesijas, pačia svarbiausia šio žodžio prasme, tai yra, kad jis yra ne
tik Dievo siųstas žmogus, bet jis patys yra žmogumi tapęs Dievas. Žinoma, apaštalai
negalėjo visko aprėpti savo protais. Jie savąjį tikėjimą galėjo išreikšti tik žydų
tradicijoje naudotomis sąvokomis: „Mesijas“, „Dievo Sūnus“, „Viešpats“. Reikėjo iš
naujo atrasti šiuose tituluose glūdinčią tiesą, kad jie galėtų išreikšti jai nusakomą
tikrovę. Jėzus stebinamai, kartais net paradoksaliai, atskleidė tikrą šių titulų prasmę.
Ir mokinių tikėjimas turėjo palaipsniui prie jos prisiderinti. Tai tarsi piligrimystė,
kurios pradžia yra susitikimas su istoriniu Jėzumi, o svarbiausias momentas – velykinis
slėpinys. Tačiau ji turi ir toliau tęstis, Šventosios Dvasios veikimo dėka. Toks buvo
praeities laikų Bažnyčios tikėjimas; toks yra ir mūsų, dabartinių krikščionių tikėjimas.
Tai piligrimystė, pastatyta ant tvirtos Petro uolos, vedanti į pilnatvę tos tiesos,
kurią ryžtingai išpažino Galilėjos žvejys: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“.
Apaštalų
Petro ir Pauliaus iškilmės Mišių metu, po homilijos, prieš Credo, Šv. Tėvas uždėjo
palijus naujiesiems arkivyskupams. Palijus – siaura baltos vilnos juosta – simbolizuoja
arkivyskupo autoritetą ir jo vienybę su Romos vyskupu ir su kitais vyskupais. Per
pastaruosius vienerius metus popiežius Benediktas XVI visame pasaulyje paskyrė net
51 naują arkivyskupą metropolitą. 46 iš jų kartu su Popiežiumi koncelebravo Petrinių
Mišias ir palijus priėmė iš Popiežiaus rankų. Penkiems likusiems palijai bus perduoti
vėliau.
Apie šventuosius Petrą ir Paulių – Romos Bažnyčios kolonas – Popiežius
kalbėjo ir prieš įprastinę vidudienio maldą. Palinkėjo ramybės ir gerovės Romos miestui
ir visiems jo gyventojams. Petrinių vidudienio maldos proga Popiežius taip pat kreipėsi
ir į Neapolio tikinčiųjų bendruomenę ir pranešė, kad priimdamas Neapolio arkivyskupo
kvietimą, ketina aplankyti jų miestą šių metų spalio 21 dieną. (jm)