Popiežius Joseph Ratzinger apie Pranciškų iš Asyžiaus

Popiežius Benediktas XVI jau ne kartą yra anksčiau kalbėjęs ir rašęs apie Pranciškaus Asyžiečio asmenį tiek prieš išrinkimą popiežiumi, tiek po jo. Beveik visus Šventojo Tėvo apmąstymus apie Pranciškaus Asyžiečio asmenį jungia viena bendra mintis – Pranciškaus atsivertimas yra tai, kas padeda suprasti visą šio šventojo tolimesnį gyvenimą ir mokymą.

Kas yra Pranciškaus „atsivertimas“? Kaip jis įvyko, kokiu būdu įvyko ir kokius vaisius davė? Kai kalbame apie netikinčiojo arba nekrikščionio atsivertimą į krikščionybę, mums aišku, kad naujas tikintysis pažino, priėmė ir išpažino Kristų. Tačiau Pranciškus jau prieš atsivertimą buvo krikščionis. Kaip žmogus, kuris jau yra krikščionis, gali dar kartą atsiversti ir kviesti atsiversti kitus krikščionis, savo amžininkus?

Į tokį klausimą viename straipsnyje, parašytame dar prieš išrinkimą popiežiumi, bando atsakyti Benediktas XVI.

Iš Pranciškaus biografijos žinome, rašo Šventasis Tėvas, kad pirmuosius žingsnius atsivertimo keliu jis žengė patekęs į nelaisvę ir į kalėjimą po to, kaip Asyžiaus suburtos pajėgos mūšio lauke pralaimėjo savo seno priešo – Perudžios miesto – kariuomenei.

Būtent nelaisvėje pralaimėjęs ir kenčiantis Pranciškus pradėjo iš naujo permąstyti krikščionybės tiesą. Šios skaudžios patirties reikėjo tam, kad vėliau išgirstų ir suprastų Nukryžiuotojo balsą mažoje ir apgriuvusioje šv. Damiano bažnytėlėje, simbolizuojančioje visos Bažnyčios išgyvenamą nuosmukį. Tik tada jis suvokė kaip Nukryžiuotojo nuogumas, Jo skurdas ir kraštutinis nusižeminimas kontrastuoja tai prabangai ir prievartai, kuri iki tol jam atrodė normali.

Kitaip tariant, Pranciškus įžengė į ištyrinimo kelią, atvedantį prie Kristaus. Jis, pilnai atsiduodamas, atsiliepė į Nukryžiuoto Kristaus kvietimą. Tik pažinęs Kristų, Pranciškus tapo tuo žmogumi, kuris dar ir šiandien, po 8 amžių, užkariauja žmonių širdis. Štai tai yra Pranciškaus atsivertimas, galintis būti pavyzdžiu visiems tikintiesiems: kad būtume krikščionimis pilnai, reikia pereiti ištyrinimo kelią, reikia sutikti ir išgirsti Nukryžiuotąjį.

Praėjusiais metais, susitikime su vienos Italijos diecezijos kunigais kalbėdamas apie jaunimo sielovadą, popiežius Benediktas XVI siūlė jiems jaunimą supažindinti su Pranciškaus atsivertimu:

„Galbūt mes visi, - tuosyk kalbėjo jis, - galime kažkiek įkvėpti jaunimą, padėdami suprasti atsivertimo reikšmę, susiedami tai su šv. Pranciškaus asmeniu ir ieškodami gyvenimą praplečiančio kelio. Pranciškus pirmiau buvo savotiškas „playboy“. Tuomet jis pajautė, kad to nepakanka. Jis išgirdo Viešpaties balsą: „Atstatyk mano namus“. Pamažu suvokė, ką reiškia statyti Viešpaties namus“.

Ir ta proga Šventasis Tėvas pabrėžė, kad Pranciškaus asmens galios reikia ieškoti jo atsivertime, netiesiogiai replikuodamas kai kurioms tendencijoms vaizduoti Pranciškų kaip pacifistą, gyvūnų teisių gynėją ar aplinkosaugininką, tačiau praleidžiant pro pirštus, kad jis visų pirma yra atsivertėlis.

Laiške, skirtame Asyžiaus vyskupui, Benediktas XVI patikslino, kad Pranciškaus gyvenime atsivertimas reiškė radikalų Kristaus pasirinkimą. Būtent Kristaus pasirinkime slypi Pranciškaus „brolystės“ ne tik su kitais žmonėmis, bet ir su gamta ištakos. Radikaliai pasirinkęs Kristų, Pranciškus įgijo sugebėjimą ligoniuose, kenčiančiuose, raupsuotuose matyti ir mylėti Kristų.

Pranciškų Šventasis Tėvas mini savo paskutinėje knygoje „Jėzus iš Nazareto“, komentuodamas Kalno pamokslo metu Jėzaus ištartą palaiminimą vargdieniams: „Palaiminti vargdieniai, nes jūsų yra Dangaus Karalystė“. Galbūt Pranciškus Asyžietis yra žmogus, kuris radikaliausiu ir intensyviausiu būdu šį palaiminimą pavertė gyvenimu, rašo Popiežius. Jis pastebi, kad Pranciškui buvimas „vargdieniu“ nėra tikslas pats sau. Būti vargdieniu, būti radikaliai neturtingu, nusižeminančiu ir savęs išsižadančiu – reiškia radikalų pasitikėjimą Dievu ir radikalią laisvę jam tarnauti, vykdyti tik Jo misiją. (rk)