Maldos už šventus kunigus diena

Šį penktadienį Bažnyčios liturginiame kalendoriuje buvo švenčiama Švenčiausios Jėzaus Širdies šventė. Kartu buvo minima ir popiežiaus Jono Pauliaus II 1995 metais įvesta Pasaulinė maldų diena už šventus kunigus. Popiežius Jonas Paulius II, steigdamas šią maldos dieną, visiems Bažnyčios nariams norėjo priminti, kad kunigystė nėra profesija, kad kunigystė nelygi kitoms žmonių profesinėms pareigoms ir kasdien atliekamiems darbams. Kunigas ne atlieka kunigo pareigas, bet kunigas “yra” kunigas. Šventimų akimirką kunigas perkeičiamas. Nuo šventimų akimirkos jis yra “alter Christus” – kitas, antras Kristus ir savo tarnystę atlieka ne iš savęs, bet “in persona Christi”, tai yra ne tik Kristaus vardu, bet per jį veikiant pačiam Kristui.

Žinoma, pats kunigystės sakramentas neapsaugo kunigo nuo žmogiško silpnumo ir nuo suklupimų bei nuodėmių. Pagundos, nuopuoliai ir neištikimybė nuolat gresia visai Dievo tautai, taip pat ir kunigams. Pagaliau juk ir tą akimirką kai Kristus Paskutinės vakarienės metu laužė duoną ir davė jos valgyti ir kai davė gerti vyno, vienas iš dvylikos apaštalų jau buvo suklupęs ir tapęs išdaviku. Taip pat ir Petras, kurį Kristus paskyrė pirmuoju tarp dvylikos, vos kelioms valandoms praėjus po vakarienės, net tris kartus išsižadėjo savo Mokytojo. Pasirinkdamas dvylika Kristus neturėjo iliuzijų, jis puikiai žinojo kokios yra žmogaus galimybių ribos. Šį Dievo pasitikėjimo žmogumi slėpinį puikiai išreiškė apaštalas Paulius, sakydamas: “Šitą lobį mes nešiojamės moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo” (2 Kor 4, 7). Tačiau silpnumo ir nuodėmingumo konstatavimas jokio žmogaus nepateisina, juo labiau kunigo. Kiekvienas žmogus gali suklupti, bet privalo tuoj pat keltis. Juo labiau – kunigas. Kunigystės sakramento radikalumas reikalauja, kad kiekvienas kunigas turėtų savyje išpuoselėtą aiškią kunigišką savimonę. Tapęs kunigu, jis jau nebepriklauso sau. Tapus kunigu jau negali rūpėti jokie pašaliniai dalykai, o tik vien tai, kas priklauso jo misijai. O svarbiausia, kunigas turi mylėti Kristų, juo sekti kiekvieną gyvenimo akimirką, kunigo širdis turi būti panaši į švenčiausiąją Jėzaus Širdį.

Jėzaus Širdis yra bene suprantamiausias Dievo gailestingumo simbolis. Remdamasis šia tradicija popiežius Jonas Paulius II norėjo, kad ir kunigų šventumo diena būtų minima tą pačią dieną, kai Bažnyčia savo liturgijoje mini Švenčiausiąją Jėzaus Širdį.

Jau tryliktą kartą minėdami šventų kunigų dieną, meldžiamės už tuos daugiau kaip keturis šimtus tūkstančių Viešpaties vynuogyno darbininkų visame pasaulyje. Meldžiame Švenčiausiąją Jėzaus širdį, kad kiekvienas pašauktasis šiai šventai tarnystei, suprastų kokią didelę atsakomybę prisiima ir kokiai kilniai misijai jis skiriamas. Ypač šiais laikais akivaizdžiai matome, kaip labai kunigo tarnystės sėkmė priklauso nuo jo duodamo asmeninio gyvenimo pavyzdžio. Kunigas turi būti išsilavinęs, kunigas turi būti gerai pasikaustęs įvairiose srityse, tačiau svarbiausia – jo kasdienis gyvenimas turi būti nuolatinis liudijimas tų dalykų, kuriuos jis skelbia. (jm)