Popiežiškoji kultūros taryba privilegijuoto liudininko akimis

Jau pranešėme apie birželio 13 vykusį oficialų Popiežiškosios kultūros tarybos 25 metų gyvavimo sukakties paminėjimą. Kardinolas Paul Poupard gali būti pavadintas privilegijuotu šios institucijos liudininku. Jis stebėjo jos atsiradimą jau tolimais 1982 metais, o šiandien pats yra Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas. Pateikiame jo pranešimo, skaityto minėjimo proga surengtoje konferencijoje, santrauką.

Popiežiškoji kultūros taryba formaliai buvo įsteigta 1982 metų gegužės 20 dieną popiežiaus Jono Pauliaus II potvarkiu. Naujai įsteigtos institucijos ir jos darbo krypčių negalima atsieti nuo šio popiežiaus kultūros supratimo, nors tai ne vienintelis faktorius.

Kardinolas, o vėliau ir popiežius Vojtyla subrandino intelektualinę viziją, kurios centre yra žmogus, asmuo. Ja randame daugybėje jo pasisakymų ir raštų. Jau pirmojoje enciklikoje „Redemptor hominis“ (1979), dar metams nepraėjus po išrinkimo popiežiumi, Jonas Paulius II rašė: „žmogus yra Bažnyčios kelias“. Kalbėdamas UNESCO organizacijoje 1980, Jonas Paulius II pabrėžė, kad kultūra „visada yra esminiame ir būtiname sąryšyje su tuo, kas yra žmogus“. Kiekvienos kultūros centras yra žmogus ir kiekvienos kultūros moralinį lygį galime vertinti pagal tai, kokį žmogaus vaizdinį ir sąvoką ji sukūrė.

Evangelija ir Bažnyčia nesutampa su kultūra, tačiau labai glaudžiai su ja yra susijusios, nes Evangelija ir buvimas „krikščioniu“ tampa gyvenimo bei mąstymo būdu – taigi, ir kultūra. Todėl Jono Pauliaus II mąstyme Evangelija, Bažnyčios misija, asmuo ir jo kasdieninis gyvenimas, įvairių tautų ir regionų kultūra yra neatsiejami. Jei tikėjimas netampa kultūra, reiškia, kad jis nėra pilnai priimamas ir išgyvenamas. Iš to kyla uždavinys Bažnyčiai pažinti, bendrauti ir bendradarbiauti su įvairiomis pasaulio kultūromis. Štai tokią perspektyvą popiežius Vojtyla suteikė Popiežiškajai kultūros tarybai.

Žinoma, Popiežiškoji kultūros taryba nėra tik Jono Pauliaus II kūrinys. Pats popiežius Vojtyla savo mąstymą brandino Vatikano II Susirinkimo ir patirties kontekste, Susirinkimo metu taip pat buvo sukurtos pirmosios institucijos, kurios vėliau tapo naujosios Popiežiškosios kultūros tarybos organizaciniu stuburu. Tačiau Jonas Paulius II, jo asmuo ir mintis, stipriai įtakojo tokios Kultūros tarybos atsiradimą, kokia ji yra dabar.

Popiežiškoji kultūros taryba savo misiją būti tiltu tarp Bažnyčios ir kultūros realizuoja labai įvairiais būdais.

Reguliarių plenarinių asamblėjų metu Tarybos nariai, patarėjai, pakviesti ekspertai nagrinėja svarbiausias ir aktualiausias Bažnyčiai kultūrines temas. Dabar ruošiamoje ir 2008 metais vyksiančioje plenarinėje asamblėjoje bus aptariamas sekuliarizmas.

Susitikimai su vyskupais iš viso pasaulio, nuolatos atvykstančiais į Romą su vizitais „ad Limina“ pas popiežių, labai padeda suprasti paskirų regionų ar šalių kultūrą liečiančias problemas.

Norėdama susidaryti solidžią nuomonę apie atskiras problemų grupes, Popiežiškoji kultūros taryba gali rengti įvairaus pobūdžio mokslines konferencijas ir darbo seminarus, bendradarbiauti su universitetais ir tyrimų centrais.

Popiežiškoji kultūros taryba taip pat bendradarbiauja su katalikiškais kultūros centrais, kurie tiesiogiai veikia juos supančioje socialinėje aplinkoje. Šių centrų patirtis, glaudus ryšys su visuomene, su meno ir kultūros pasauliu, Kultūros tarybai yra labai naudinga.

Popiežiškoji kultūros taryba remia ilgametį projektą STOQ (Science, Theology and Ontological Quest), kuriame dalyvauja keli universitetai ir daug įvairių sričių mokslininkų. Projekto tikslas yra tyrinėti ir parengti solidžias publikacijas apie mokslo, religijos, filosofijos sąryšius.

Svarbus vaidmuo tenka Popiežiškosios kultūros tarybos leidiniams. Tai gali būti įvykusių konferencijų pranešimų publikavimas, paskirų mokslininkų darbai Tarybai aktualia tema, oficialūs Tarybos dokumentai. Popiežiškoji kultūros taryba leidžia periodinį žurnalą – „Kultūros ir tikėjimas“.

Popiežiškoji kultūros taryba remia ir pati organizuoja įvairias menines iniciatyvas: parodas, koncertus ir kitus kultūrinius renginius. Ji palaiko aktyvius ryšius su septyniomis Popiežiškosiomis akademijomis, dirbančiomis meno, istorijos ir kitų mokslų baruose.

Galiausiai Popiežiškoji kultūros taryba palaiko ryšius su į jos veiklos lauką patenkančiomis tarptautinėmis organizacijomis: su JT Organizacija auklėjimui, mokslui bei kultūrai (UNESCO) ir kitomis. (rk)