Popiežiškajai kultūros tarybai – 25 metai

Trečiadienį, birželio 13 dieną, Popiežiškoji kultūros taryba minėjo savo 25 įsteigimo metines. Šios tarybos atsiradimas nebuvo atsitiktinis, tačiau ženklino tam tikrą apmąstymų proceso eigą Bažnyčios viduje.

Popiežiškosios kultūros tarybos tiesioginės šaknys glūdi II Vatikano Susirinkimo įdirbtame lauke. Vienas iš Susirinkimo atneštų atsinaujinimo vaisių buvo šis: į kitų religijų ir į kitų krikščioniškų konfesijų išpažinėjus, į netikinčius ar religijai abejingus buvo pažvelgta nebe skirtingumo, priešstatos ir konkurencijos, tačiau bendrumo, kaimynystės ir bendradarbiavimo perspektyvoje.

Ši perspektyva aiškiai atsispindi II Vatikano Susirinkimo dokumentuose, skirtuose ir galiojančiuose visiems viso pasaulio katalikams. Pakanka paminėti dekretą dėl ekumenizmo „Unitatis Redintegratio“, Bažnyčios santykių su nekrikščioniškomis religijomis deklaraciją „Nostra Aetate“, pastoracinę konstituciją apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et Spes“.

Žinoma, reikėjo ir dar reikės dešimčių metų, kol, tarkime, deklaracijos „Nostra Aetate“ nuostatos taps savaime suprantama ir „natūralia“ visų pasaulio katalikų mentaliteto dalimi, tačiau tai jau kitas klausimas.

Pasikeitusią požiūrio perspektyvą į kitas religijas, kitas konfesijas ir netikinčiuosius lydėjo instituciniai pokyčiai.

Dar prieš priimant galutinę deklaracijos „Nostra Aetate“ redakciją, 1964 metais buvo įsteigtas „Netikinčiųjų sekretoriatas“. Tarp jam patikėtų uždavinių buvo įvairių ateizmo formų studijavimas ir pa˛inimas. Juk, tarkime, ateistas, kuris yra toks, nes užaugo ateistinėje politinėje santvarkoje ir nekritiškai ateizmą priėmė kaip vyraujančią pasaulėžiūrą, labai skiriasi nuo to ateisto, kuris, patikėjęs, kad mokslas pakeičia Dievą ir gali išspręsti visas žmogaus problemas, ateizmą pasirenka sąmoningu valios ir proto aktu. Taip pat buvo pripažinta, kad su netikinčiaisiais galima rasti daug bendrų intelektualinių ir moralinių vertybių bei kartu dirbti dėl vienokių ar kitokių tikslų. Todėl tarp šio sekretoriato uždavinių buvo ir santykių bei diskusijų su netikinčiųjų grupėmis užmezgimas.

Panašius uždavinius turėjo „Nekrikščionių sekretoriatas“, įsteigtas 1965 metais. Jam buvo patikėta užmegzti bendravimą ir bendradarbiavimą su kitų religinių tradicijų išpažinėjais, pripažinus jų dvasines ir moralines vertybes. Ir kodėl, galima klausti, neginti kartu taikos bei teisingumo?

1982 metais popie˛ius Jonas Paulius II įsteigė pirmąją instituciją, kuri vadinosi „Popiežiškoji kultūros taryba“. Įsteigimo laiške popiežius rašė, kad nuo pat savo pontifikato pradžios jautė poreikį padidinti Bažnyčios bendradarbiavimą su kultūra ir įvairiomis kultūros apraiškomis ne tik plačiąja prasme, suvokiant tautų tradicijas, laikmečio lūkesčius ar vyraujančias idėjas, bet ir siauresne: rengiant susitikimus ir diskusijas su menininkais bei mokslininkais.

1988 metais Apaštalinė konstitucija apie Romos kuriją „Pastor Bonus“ Nekrikščionių ir Netikinčiųjų sekretoriatus reformavo į Popiežiškąsias religijų dialogo ir dialogo su netikinčiaisiais tarybas. Ta pati konstitucija Popiežiškosios kultūros tarybos misiją apibrėžė taip:

„Taryba skatina ryšius tarp Šventojo Sosto ir kultūros pasaulio, ypač palaikydama dialogą su įvairiomis mūsų laikmečio paskiromis kultūromis tam, kad žmogaus civilizacija vis labiau atsivertų Evangelijai, o menų, tiksliųjų ir humanistinių mokslų puoselėtojai būtų pripažinti Bažnyčios kaip tiesai, gėriui ir grožiui tarnaujantys asmenys“.

1993 metais buvo įvykdyta dar viena reforma: Popiežiškoji dialogo su netikinčiais taryba sujungta su Popiežiškąja kultūros taryba. Naujoji institucija pasiliko būtent pastarąjį pavadinimą, tačiau, žinoma, jos uždaviniai apjungia abiejų ją sudariusių organizacijų tūrėtus tikslus.

Šiuo metu Popiežiškajai kultūros tarybai vadovauja prancūzų kilmės kardinolas Paul Poupard. Jam, beje, šiuo metu patikėtos ir Popiežiškosios religijų dialogo tarybos pirmininko pareigos. (rk)