Popiežiaus bendroji audiencija. Sveikinimas lietuviams ir katechezės apie Euzebijų Cezarietį santrauka.

Trečiadienio bendrojoje audiencijoje dalyvavo būrys kunigų ir diakonų iš Lietuvos. Juos Šv. Tėvas pasveikino lietuvių kalba:

Nuoširdžiai sveikinu lietuvius naujuosius kunigus ir diakonus, lydimus artimųjų! Brangūs bičiuliai, meldžiu Viešpatį, kad laimintų jūsų tarnystę. Skleiskite aplink save džiaugsmą, kurį teikia dosnus ir ištikimas atsiliepimas į dieviškąjį kvietimą. Telaimina visus Viešpats! Garbė Jėzui Kristui!

Šio trečiadienio bendrosios audiencijos katechezėje Popiežius kalbėjo apie ketvirtojo amžiaus ganytoją ir Bažnyčios istoriką Euzebijų Cezarietį.

Ankstyvosios krikščionybės istorijoje ketvirtojo amžiaus pradžia buvo lemtingas laikotarpis – imperatorius Konstantinas leido krikščionims išeiti į viešumą; greit po to – 325 metais Nikėjoje įvyko pirmasis visuotinis Bažnyčios susirinkimas. Šiame prieškonstantininius laikus ir naują Bažnyčios gyvenimo metą jungiančiame laikotarpyje gyveno ir Euzebijus, Palestinos Cezarėjos vyskupas, garsus savo meto krikščioniškos kultūros veikėjas, teologas ir egzegetas, bet visų pirma – pirmasis krikščionių istorikas.

Euzebijus gimė turbūt Cezarėjoje apie 260 metus. Šiame mieste kiek anksčiau prieglobstį buvo suradęs iš Aleksandrijos pabėgęs Origenas, kuris čia įkūrė mokyklą, su didžiule biblioteka. Būtent šioje mokykloje gavo išsilavinimą jaunasis Euzebijus. Tapęs Cezarėjos vyskupu, jis dalyvavo 325 metais Nikėjoje vykusiame visuotiniame susirinkime ir buvo vienas pagrindinių jo veikėjų. Jis taip pat buvo signataras susirinkimo paskelbtos Credo formulės, patvirtinusios visišką Dievo Sūnaus dievystę – „vienos prigimties su Tėvu“ (homoousios to Patri). Tai praktiškai tas pats Tikėjimo išpažinimas, kurį kiekvieną sekmadienį kartojame Mišiose.

Savo gausiuose raštuose Euzebijus labai atidžiai išnagrinėjo pirmuosius tris krikščionybės amžius, tris persekiojimų šimtmečius, remdamasis visų pirma Cezarėjos bibliotekoje saugotais krikščioniškais ir pagoniškais šaltiniais. Savąja dešimties knygų Bažnyčios istorija jis apsaugojo nuo užmaršties daugybę ankstyvosios Bažnyčios įvykių, personažų ir literatūros kūrinių. Ir mūsų dienomis Euzebijaus raštai yra pagrindinis pirmųjų Bažnyčios amžių istorijos šaltinis.

Euzebijaus istorija kalba apie apaštalus ir jų įpėdinius, apie Evangelijos sklaidą, klaidas, persekiojimus ir liudijimo drąsą. Euzebijaus istorija yra „kristocentriška“. Viso pasakojimo pagrindinė gija yra Bažnyčios istorijoje atsispindintis paties Viešpaties gailestingumas ir gerumas.

Euzebijus tarsi kreipiasi į visų amžių tikinčiuosius ir ragina turėti nuomonę, užimti poziciją, istorinių įvykių, ypač Bažnyčios istorijos atžvilgiu. Jis kreipiasi ir į mus: kokia yra mūsų laikysena Bažnyčios praeities ir dabarties atžvilgiu. Ar tai tik paprastas smalsumas, ar sensacijų ir skandalingų įvykių paieškos? Ar mes mokame žiūrėti į Bažnyčios istoriją kaip į mūsų istoriją, ar ieškome joje Dievo meilės ženklų ir didžiųjų išganymo darbų? Jei mes su meile žiūrime į Bažnyčios istoriją, tuomet ji mumyse skatina nuoširdumą ir nuoseklumą, ragina būti krikščionybės liudytojais, kad ir mes paliktume Dievo meilės ženklus būsimosioms kartoms. (jm)