Devintinės

Jėzus kalbėjo žmonėms apie karalystę, pagydė tuos, kuriems reikėjo gydymo. Diena pakrypo vakarop. Prisiartinę Dvylika tarė: „Paleisk žmones, kad jie, nuėję į aplinkinius kaimus bei vienkiemius, susirastų nakvynę ir maisto. Mes juk esame dykumoje“. Jėzus atsiliepė: „Jūs duokite jiems valgyti!“ Dvylika atsakė: „Mes nieko daugiau neturime, tik penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis. Nebent nueitume ir nupirktume maisto visai šitai miniai“. O buvo ten apie penkis tūkstančius vyrų. Jėzus įsakė mokiniams: „Susodinkite juos būriais po penkiasdešimt“. Jie taip padarė ir visus susodino. Tuomet, paėmęs penkis kepalėlius ir dvi žuvis, jis pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, kad išnešiotų miniai. Visi valgė ir pasisotino. Ir dar buvo surinkta dvylika pintinių nulikusių kąsnelių. (Lk 9, 11-17)

BŪTI DRAUGE

Vis tiktai atrodo, kad šios šventės Evangelija atpasakoja ne tiek eucharistinio pokylio pirmavaizdį – duonos padauginimą – kiek apibūdina, kokia turėtų būti bendruomenė, susirenkanti į tą pokylį, besidalijanti “laužoma duona”.

Daug ką galime suprasti ir iš pradžioje vykstančio dialogo tarp Jėzaus ir Jo mokinių.

Prisiartinę Dvylika tarė: “paleisk žmones, kad jie, nuėję į aplinkinius kaimus bei vienkiemius, susirastų nakvynę ir maisto. Mes juk esame dykumoje”.

Jėzus atsiliepė: “Jūs duokite jiems valgyti!”

Mokiniai laikosi nuomonės, kurią jiems diktuoja sveikas protas ir atsargumas, nors, žvelgiant iš kitos pozicijos, visa tai yra susiję su atsiribojimu. Jie instinktyviai tolsta nuo minios, jaučiasi nesaugiai su išalkusių žmonių daugybe.

Mes nesame labai nuo jų nutolę. Daug kas nori išspręsti kankinančius klausimus, išsiaiškinti nemalonią tikrovę, visa tai pašalindami iš mūsų horizonto. Norime pasiekti ramybę, atsikratydami visko, kas ją galėtų sudrumsti. Tiesa, tai įmanoma, tik užsikimšus ausis…

Kristaus požiūris yra kitoks. Išganytojas elgiasi drąsiai, sakytume, Jo elgesys tampa iššūkiu sveikam protui, išmintingiems įsipareigojimams ir atsakomybei. Jis liepia susodinti žmones ir ima į rankas penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis… Rezultatą sužinome tik vėliau: …Visi pavalgė iki soties…

Jėzus Eucharistijoje paneigia mūsų privačius sumanymus, kurie mus atriboja nuo kitų žmonių, verčia jausti, jog kiti žmonės mums yra nereikalingi. Tikintis žmogus negali išreikšti savęs, jei neįsiklauso į Jėzaus raginimą palaikyti broliškumo ir solidarumo su kitais jausmus.

Eucharistija nesuderinama su egoistiniu išrinktųjų pobūviu, kuomet jie yra susispaudę prie siauro stalo taip, kad nebelieka vietos kitiems. Susitikę su Jėzumi Eucharistijoje privalome geriau suvokti, ko labiausiai alksta mūsų artimas.

Žmogui reikia daug ko: duonos, draugiškos paramos, teisingumo, gyvenimo prasmės…

Tiek daug alkstančiųjų pasaulyje…

Neįmanoma priimti Kristaus Kūną ir tuo pat metu liepti pasitraukti kitiems.

Neįmanoma suartėti Komunijoje su Dievu, tuo pačiu atitolstant nuo žmonių.

Mes trokštame intymumo ir izoliacijos, kaip apaštalai, kurie sakė Jėzui: Paleisk ˛mones. Jis gi liepia mums būti su kitais: Jūs duokite jiems valgyti… Susodinkite žmones…

Nemaža tikinčiųjų norėtų džiaugtis Dievo artumu ir trokštų, kad kiti žmonės su savo problemomis jų nebevargintų, kad kiekvienas pasirūpintų savimi.

Kristus, tačiau, mums liepia prisiimti atsakomybę dėl svetimų problemų sprendimo, nes iš tiesų visa, kas kankina kitą žmogų, negali likti svetima ir mums. Vienokia ar kitokia forma tai atsiliepia ir mūsų gyvenimui.

Galia, tačiau daugeliui krikščionių Eucharistija yra tik jų pamaldi praktika, nors iš tiesų Švenčiausiąjį Sakramentą priimančiųjų rankos privalo statyti Bažnyčią, kurti vienas kitą mylinčių žmonių bendruomenę.

Eucharistija – tai ne vien tyla, susikaupimas, Dievo artumas. Tai drauge ir šventė, atsakomybės prisiėmimas, ką šiandien išreiškia į miestų ir kaimų kelius išeinančios procesijos.

Nepamirškime: Eucharistija, nevedanti mūsų į artimo meilę ir tarnavimą, neatves mūsų ir prie Dievo. (Mons. Adolfas Grušas)