Popiežiaus Benedikto XVI Devintinių homilija

Popiežius Benediktas XVI ketvirtadienio vakarą aikštėje prie Romos katedros – Laterano Šv. Jono bazilikos aukojo Devintinių Mišias, o joms pasibaigus – vadovavo eucharistinei procesijai Romos gatvėmis.

Šio vakaro Eucharistijos šventimas mus grąžina į Didįjį Ketvirtadienį, grąžina į tą dieną kai Kristus, savo kančios išvakarėse, Paskutinės vakarienės menėje įsteigė švenčiausiąją Eucharistiją,- kalbėjo Šv. Tėvas. Devintinėse kartojame Didžiojo Ketvirtadienio slėpinį, paklusdami Jėzaus raginimui „skelbti nuo stogų“ tai, ką jis mums tyliai perdavė. Eucharistijos dovana, kurią apaštalai gavo iš Viešpaties siaurame rate, yra skirta visiems, visam pasauliui. Mes ją viešai skelbiame ir viešai garbiname, kad kiekvienas galėtų sutikti pro mums praeinantį Jėzų, taip kaip kitados žmonės jį sutikdavo Galilėjos, Samarijos ir Judėjos keliuose; kad kiekvienas, kas jį priima, būtų pagydytas ir atnaujintas jo meilės jėga. Tai, brangūs bičiuliai,- kalbėjo Popiežius,- yra nuolatinis ir gyvas paveldas, kurį Jėzus mums paliko savo Kūno ir Kraujo sakramente. Tai palikimas, kurį mes privalome vis iš naujo permąstyti ir išgyventi, kad, kaip kitados yra pasakęs mano pirmtakas popiežius Paulius VI, jis galėtų įspausti neišdildomą žymę kiekvienoje mūsų mirtingo gyvenimo dienoje.

Devintinių homilijoje, cituodamas neseniai paskelbtą savo Posinodinį apaštališkąjį paraginimą „Sacramentum Caritatis“, popiežius Benediktas XVI taip pat komentavo Eucharistijos aukos metu po konsekravimo kunigo tariamus žodžius: „Tikėjimo paslaptis“. Šitaip sušunkame nustebę matydami ant altoriaus įvykstantį didįjį slėpinį. Duonos ir vyno tapimas Viešpaties Jėzaus kūnu ir krauju – tai žmogaus protui nesuprantamas slėpinys. Ir jei tai yra slėpininga tikrove, kurios akivaizdoje mūsų protas yra bejėgis, tai neturėtų mūsų stebinti jei šiandien daugeliui žmonių sunku patikėti tikrovišku Kristaus buvimu Eucharistijoje. Kitaip ir būti negali. Taip yra nuo pat anos dienos, kai Kafarnaumo sinagogoje Jėzus pasakė, jog jis duos valgyti savo kūną ir gerti savo kraują. Jo žodžiai žmonėms pasirodė pernelyg „kieti“ ir daugelis nuo jo nusigręžė. Eucharistija ir šiandien, kaip anuomet, yra prieštaravimo ženklas. Dievas tapdamas žmogumi ir paaukodamas save už pasaulio gyvybę negali nesukelti žmogiškos išminties krizės. Tačiau Bažnyčia, kupina to paties nuolankumo ir tikėjimo, kaip anąkart Petras ir kiti apaštalai, skelbia: Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Tad ir šį vakarą išpažįstame tikėjimą, kad Kristus yra Eucharistijoje.

Devintinių iškilmės sekvencijoje giedame: „Ecce panis angelorum, factus cibus viatorum, vere panis filiorum“ – „Štai angelų duona, keleivių duona, tikra vaikų duona“. Tai mes, Viešpaties malonės dėka, esame jo vaikai. Eucharistija – tai maistas tų, kurie krikšto sakramentu išvaduoti iš vergystės tapo vaikais – sūnumis ir dukterimis; tai duona, kuri maitina kelionėje per žemiškojo gyvenimo dykumą. Kaip iš dangaus kritusi mana kitados kelionėje maitino Izraelio tautą, taip visoms krikščionių kartoms Eucharistija yra maistas, palaikantis gyvybę kelionėje per šio pasaulio dykumą, kurią alina gyvybės negerbiančios, bet mirtį sėjančios ideologinės ir ekonominės sistemos, kur neretai triumfuoja mirties ir smurto kultūra. Tačiau Jėzus mus pasitinka ir drąsina. Jis yra gyvybės duona. Jis mums kartoja: Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius.

Mišioms pasibaigus, Šv. Tėvas vadovavo procesijai Romos gatvėmis. Trečioji Benedikto XVI pontifikato Devintinių iškilmė pasibaigė eucharistiniu palaiminimu prie Didžiosios Švenčiausiosios Mergelės Marijos bazilikos. Kai ketvirtadienio vakarą Šv. Tėvo vadovautos pamaldos baigėsi, Lietuvoje jau beveik 23 valanda. (jm)