Ar reikia Irake autonomiško krikščioniško regiono?

Šis klausimas skaldo pačius krikščionis tiek pačiame Irake, tiek diasporoje. Kalbama apie etninės – religinės teritorijos sukūrimą šiaurės Irake, netoli Mosulo miesto ir buvusios senosios Asirų karalystės sostinės Ninevės. Ši teritorija turėtų tam tikrą administracinę autonomiją.

Šios idėjos šalininkai, kurių ypač daug irakiečių krikščionių diasporoje, tikina, kad taip Irako krikščionys būtų labiau apsaugoti. Anot jų, Irake prieš karą gyveno apie milijoną ir du šimtus tūkstančių krikščionių. Dabar likę gal tik apie pusę ar net mažiau, mat kiti paliko šalį. Iš nepalikusių daugelis persikėlė būtent į šiaurės Iraką, į kurdų valdomą regioną arba netoli jo, mat čia jiems gresia mažesni pavojai. Esą, jei jie susiburtų vienoje administracinėje teritorijoje, galėtų joje būti saugūs ir turėti sau parankią savivaldą.

Šiai įdėjai nepritaria daug Irake likusių krikščionių, ypač chaldėjų. Chaldėjų katalikų kunigas Saad Hanna Sirop kritikuoja autonomiškos krikščionių teritorijos Irake projektą kaip labiau siekiantį ne krikščionių saugumo, o politinių ir ekonominių ambicijų patenkinimo.

Atskiro krikščionio regiono projektas, anot jo, prieštarautų krikščionybės Irake istorijai, kuri liudija, kad nuo pat seniausių laikų krikščionys gyveno visuose Irako regionuose. Prieštarautų taip pat ir pilietiškumo principui, pasak kurio Irako krikščionys, būdami pilnaverčiai piliečiai, turi teisę gyventi visoje ir kokioje tik nori Irako teritorijoje. Toks projektas, galų gale, prieštarautų krikščionybės misijai – būti tarp kitų ir liudyti savo tikėjimą. Krikščionybė nėra etninė.

Pasak kunigo Saad Hanna Sirop, jau visiems aišku, kad pagrindinė dabartinės prievartos Irake priežastis yra etninis pasidalijimas. Krikščionių teritorinis administracinis vienetas tik dar labiau padidintų šį pasidalijimą, skatintų etninę neapykantą. Pasak kunigo, saugumo argumentas yra iliuzija. Jei teritorija būtų įkurta ten, kur siūloma, tai krikščionys atsidurtų tarp kurdų ir arabų musulmonų-sunitų. Labai abejotina, kad tokia „pagalvės“ pozicija tarp dviejų konkuruojančių etninių grupių suteiktų norimo saugumo. (rk)