Susipažinkime su sekmadienį paskelbtais šventaisiais

Simonas iš Lipnicos (Szymon z Lipnicy) gimė apie 1435 metus Lipnica Murowana miestelyje, Lenkijoje, religingoje šeimoje. Jo tėvai nebuvo turtingi, tačiau sugebėjo suteikti jam pakankamą išsilavinimą. Jaunuolis 1454 metais atvyko į Krokuvą ir įstojo į Jogailos akademiją. Krokuvoje tuomet kaip tik pamokslavo italas pranciškonas Jonas iš Capestrano, vėliau taip pat paskelbtas šventuoju. Būtent iš jo Simonas perėmė vienuolinio gyvenimo idealą, sekant šventojo Pranciškaus pėdomis. Ilgai nedelsdamas jis įstojo į Jono iš Capestrano įsteigtą pranciškonų observantų vienuolyną Krokuvoje. Kadangi vienuolynas buvo pavadintas šv. Bernardino Sieniečio vardu, tai jam priklausę vienuoliai buvo vadinami „bernardinais“.

Savąjį pašaukimą Simonas išgyveno karštai, su aistra ir su meile, tad nenuostabu, kad netruko išgarsėti kaip puikus pamokslininkas, sugebantis kalbėti aiškiai, spinduliuodamas tvirtu tikėjimu. 1460 metais gavo kunigo šventimus, 1463-siais tapo pirmuoju iš pranciškonų, kurie užėmė Vavelio katedros pamokslininko pareigas. Jo mirties priešistorė parodė jo šventumo solidumą ir herojiškumą. Kai 1482 metais Krokuvą užklupo maro epidemija, Simonas ją suvokė kaip vietą ir laiką parodyti meilę artimui netgi iki gyvybės aukos. Todėl skubėjo pas ligonius, ypač skurdžiausius, guodė juos, pamokslavo tol, kol epidemija neparklupdė jo paties. Po šešias dienas trukusios kovos su liga, 1482 liepos 18 dieną jis mirė.

Ona Eugenija Milleret, kuri vėliau pasivadins Jėzaus Marijos Eugenijos (Marie Eugénie de Jésus Milleret) vardu, gimė 1817 metais Metzo mieste, Prancūzijoje. Jos tėvas, pasiturintis bankininkas, buvo garsaus Apšvietos laikotarpio autoriaus Voltero gerbėjas, aistringai politinėse ir socialinėse diskusijose dalyvaujantis liberalas, kuriam tikėjimo bei religijos klausimai buvo tolimi ir nuobodūs. Tad savo šeimoje Ana Eugenija Kristaus nepažins, tačiau išmoks intelektualinio gyvenimo ir jautrumo visuomenės problemoms.

Pragyvenusi laimingą vaikystę, paauglystėje Ona Eugenija pirmą kartą asmeniškai susidūrė su kančia – jos tėvas bankrutavo, o šeima skilo. Mylimas brolis liko su tėvu, o ją motina pasiėmė kartu su savimi į Paryžių. Deja, netrukus mirė nuo choleros ir penkiolikametė Ona Eugenija liko viena. Tai buvo didelių vidinių išbandymų laikas, kurių metu ji desperatiškai ieškojo pagrindo ir jį rado Paryžiaus Dievo Motinos katedroje, kurioje pamokslavo garsus dominikonų pamokslininkas tėvas Lacordaire. Jo žodžiai prasiskverbė jos širdin ir ten ji išgyveno mistinę atsivertimo patirtį. Nuo tos dienos panoro savo silpnumą atiduoti Kristui ir Bažnyčiai. Apvaizda ją suvedė su kitu garsiu pamokslininku tėvu Combalot, kuris įžvelgė joje dideles dovanas ir sugebėjimus. Ana Eugenija priėmė jo pasiūlymą tapti auklėjimu užsiimančios religinės kongregacijos įkūrėja. Jai tuomet buvo 22-eji.

Mažame Paryžiaus butelyje, su dar dvejomis bendramintėmis, prasidės maldos ir studijų gyvenimas, vėliau įtrauksiantis vis daugiau asmenų ir galiausiai tapsiantis didele Mergelės Marijos Dangun Ėmimo kongregacija. O Ona Eugenija tapo Jėzaus Marija Eugenija, išmintinga, įžvalgia ir stipria tikėjimo moterimi, kuri dar beveik 50 metų triūsė savo kongregacijos ir Bažnyčios labui. Ji mirė 1898 metais.

Trečiasis šventasis mūsų dėmesį nukreipia į 19 amžiaus pradžios Olandiją. Čia, 1821 metais Munstergeleen miestelyje gimė Šventojo Andriejaus Karolis Houben (Karel van Sint Andries Houben), tuomet nešiojęs tėvų suteiktą Jono Andriejaus vardą. Jo tėvas buvo pasiturintis apylinkės malūnininkas, tad galėjo sūnų išleisti į mokslus. Jonas Andriejus labai anksti pajuto, kad jo gyvenimo kelias bus kunigystė, liko tik klausimas kada ir kur ją priimti. Į šį klausimą atsakė Pasionistų kongregacija. Į ją Jonas Andriejus įstojo 1845 metais ir priėmė vienuolišką šventojo Andriejaus Karolio vardą. Po penkerių metų studijų gavo kunigystės šventimus.

Šventojo Andriejaus Karolio šventumas buvo įdirbtas ir davė gausių vaisių Anglijoje, kur buvo įsteigti trys nauji Pasionistų vienuolynai ir kur reikėjo naujų Evangelijos darbininkų. Išbandęs save vienose ir kitose pareigose, 1856 metais šventojo Andriejaus Karolis apsistojo Mount Argus vienuolyne, netoli Dublino, ir čia praleido beveik visą savo likusį gyvenimą. Būtent čia atsiskleidė jo dovana – ne pamokslavimas ir misijos, o dvasinis vadovavimas ir išpažinčių klausymas, neatskiriamas nuo jo paties gilaus vidinio maldos gyvenimo. Garsas apie jį pasklido taip plačiai ir buvo tiek daug žmonių, kurie norėjo jį sutikti, kad1866 metais, norėdamas gauti nors truputi ramybės ir laiko maldai, turėjo pasitraukė į kitus vienuolynus. Vis tik 1874 metais grįžo į Mount Argus konventą ir liko čia iki mirties. 1891 metais, keliaudamas vežimu, patyrė nelaimingą atsitikimą ir susižalojo vieną koją, kurios medikams nepavyko galutinai išgydyti ir kuri tapo nuolatiniu skausmo šaltiniu. Šią kančią Šventojo Andriejaus Karolis ilgus metus aukojo Kristui ir panaudojo dar didesniam savo dvasios ištyrinimui bei sustiprinimui. Baigiantis 1892-iems gangrena apėmė visą koją ir 1893 metų sausio pradžioje atėjusi mirtis užbaigė Šventojo Andriejaus Karolio kentėjimus. Paskutinėn kelionėn jį lydėjo milžiniškos minios tikinčiųjų, kurie jau tada jį vadino „šventuoju“, o laikraščiai rašė, kad niekas neatsimena kito žmogaus, kuris būtų sugebėjęs taip galingai žmonėse atverti religinį gyvenimą.

Ketvirtasis šventasis yra Maltoje gimęs diecezinis kunigas Jurgis Preca (Gorg Preca). Jis gimė 1880 metais paprastoje šeimoje. Greitai suvokė turįs troškimą tapti kunigu ir dovaną paaiškinti, mokyti, suteikti patarimą, trumpai tariant, formuoti.

1906 metų gale gavęs kunigo šventimus, po metų Jurgis Preca subūrė aplink save vaikinų grupę, su kuriais studijavo Šventąjį Raštą ir stengėsi gyventi pagal katalikiškos moralės principus, liudijant savo tikėjimą aplinkiniams. Turbūt dar nė vienas neįtarė, kad tas pirmasis negausus maldos būrelis taps „Krikščioniškosios doktrinos bendruomenių“ pradžia. Po kelerių metų šios bendruomenės suvienys daug pasauliečių vyrų ir moterų, panorėjusių savo gyvenimus visiškai pašvęsti apaštalavimui tarp mažų ir didelių. Jurgis Preca, tobulai suderinęs savyje apaštalavimo veiklumą ir maldos gyvenimo gelmę, buvo naujai užgimusio judėjimo širdis. Keletą dešimtmečių šis kunigas gyveno tikrą dvasinio kovotojo gyvenimą – nepavargdamas keliavo, pamokslavo, apaštalavo ir vadovavo savo įkurtoms bendruomenėms. Netrukus jį pažinojo visa Maltos Bažnyčia, o spauda jį pavadino „populiariausiu amžiaus kunigu Maltoje“. Ir jis pats, ir jo bendruomenės išgyveno sunkių laikotarpių, tačiau juos sėkmingai įveikė, tapdami dar labiau užgrūdintais.

Jurgio Preca įkurtos pasauliečių bendruomenės parodė jo pranašišką įžvalgumą. Jų veikla tapo viena iš paskatų iš esmės permąstyti pasauliečių tikinčiųjų vaidmenį II Vatikano Susirinkime.

1962 metais Jurgis Preca ramiai u˛geso savo namuose Maltoje, kurios niekad nepaliko, priešingai jo įžvalgoms ir jo įkurtoms bendruomenėms. Tie, kurie buvo dirbo ir buvo šalia jo, liudijo asmeniškai išgyvenę tai, ką norima pasakyti Bažnyčioje dažnai vartojamu išsireiškimu apie „nuo šventųjų sklindantį šventumo kvapą“. (rk)