Šventosios Dvasios atsiuntimas (Sekminės)

Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė:
„Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“. (Jn 20, 19-23)

*

MŪSŲ GLOBĖJAS, Mons. Adolfas Grušas:


Sekminės ne veltui vadinama viena iš pačių didžiausių krikščionių švenčių, tačiau drauge tenka pripažinti, kad anaiptol ne visi, o gal geriau sakyti, dauguma krikščionių taip ir nesuvokia, ką reiškia Šventoji Dvasia jų gyvenime ir tikėjime.

Išganytojas, prieš savo kančią atsisveikindamas su mokiniais, sakė: Globėjas - Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs,- jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs.

Šie žodžiai iš karto mums liudija apie buvimą drauge, palaikymą, gynimą. Šventoji Dvasia – Globėjas ir Užtarėjas - yra Dievas, visuomet esantis su savo tikinčiaisiais jų kelionės per pasaulį metu.

Drauge neturime pamiršti, jog Viešpats Jėzus kalba apie „kitą Globėją“: Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą globėją, kuris liktų su jumis per amžius. Iš tiesų pirmasis mūsų Globėjas yra jis pats. Apaštalas Jonas jau vėliau savo laiške rašys: Mano vaikeliai, rašau jums tai, kad nenusidėtumėte. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų.

Išganytojas aukojosi už mus ir niekuomet nepalieka mūsų, bet drauge mums būtina Kažkas, kas galėtų praskaidrinti mūsų mintis ir padėtų tinkamai suvokti tai, kas jau įvyko ir tebevyksta pasaulyje ir mūsų pačių gyvenime.

Kaip tik tai ir daro Šventoji Dvasia. Ji moko ir primena. Šios dvi tikrovės yra glaudžiai susijusios viena su kita, nes, jei nieko nežinome, nėra ko ir prisiminti, drauge, nesiekiant prisiminti, nėra jokio motyvo mokytis.

Be abejonės, tai, ko mus moko Šventoji Dvasia, nėra kažkas absoliučiai nauja, skirtinga nuo to, ką kalbėjo Jėzus. Pats Išganytojas patvirtina, jog Šventoji Dvasia neduoda naujo atskiro apreiškimo: Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti. Šventoji Dvasia įgalina mus naujai išgirsti Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius. Joje mums kalba Dievas Sūnus, taip, kaip Jame kalba Dievas Tėvas.

Taip Šventosios Dvasios veikimo dėka tikinčio žmogaus sieloje apsigyvena Dievo Žodis.

Drauge Šventoji Dvasia ne paprastai „primena“ tai, ką jau gerai žinome. Ji nėra įkyri repetitorė, verčianti atmintinai kalti ir kartoti kiek pakyrėjusias žinias. Ji leidžia mums suprasti, kaip reikia įvykdyti išgirstą Žodį, kaip tuo Žodžiu gyventi mūsų gyvenimą.

Veikiant Šventajai Dvasiai, mokinys pagilina savo tikėjimą, geriau suvokia gautą apreiškimą. Mes vis geriau suprantame Kristų ir, apimti nuostabos, žavimės Juo. Šventoji Dvasia moko giliau suprasti išklausytą žodį, atskleisti aktualią paslapčių reikšmę.

Be Dvasios mokymo kyla pavojus, kad Jėzaus žodžiai liks kažkur išorėje, už mūsų suvokimo ribų, nesuprasti ir nieko nereiškiantys mūsų gyvenimui.

Be Jėzaus neįmanoma suprasti Tėvo.

Be Šventosios Dvasios neįmanoma suprasti Jėzaus.

Todėl ši šventė ir yra tokia reikšminga. Juk pas mus ateina pats Dievas, norintis būti mumyse…