Šiomis dienomis, penktadienį ir šeštadienį, Vatikane vyksta suvažiavimas, skirtas
lotynų kalbos vaidmeniui Europoje – lotynų kalbos įtakai Europos kultūrinės tapatybės
formavimosi raidoje, dabartiniam jos vaidmeniui moksle ir kultūroje, o taip pat prognozėms
ar lotynų kalba turi šansų visiškai neišnykti. Suvažiavimą surengė Šventojo Sosto
istorijos mokslų komitetas, bendradarbiaujant Italijos mokslų akademijai ir Europos
Komisijai.
Pirmąją dieną buvo kalbama apie lotynų kalbos dėstymą Europos vidurinėse
mokyklose ir klasikinės filologijos studijas universitetuose; apie lotynų kalbos vaidmenį
mokslo, medicinos, muzikos terminijoje; apie lotynų kalbos populiarinimo galimybes
naudojant skaitmenines technologijas. Vienas pranešėjų – profesorius Wang Huansheng
pasakojo apie lotynų kalbos paplitimą Kinijoje. Antrąją suvažiavimo dieną, šeštadienį,
numatyta diskusija prie apskrito stalo, kuriai vadovaus Europos komisaras Jan Figel,
Europos komisijoje atsakingas už švietimą ir kultūrą.
Šnekamosios lotynų kalbos
jau nebelikę; ji tėra tik specifinių filologinių studijų objektas, o praktinį pritaikymą
turi tik kai kuriose specifinės srityse, kur dar naudojama lotyniška terminija. Kiek
rimtesnė lotynų kalbos užuovėja yra katalikų Bažnyčia, kurioje ji dar turi oficialiosios
kalbos statusą. Tačiau ir čia vyksta nuolatinė erozija.
Vis dėlto, kaip pažymėta
Vatikane vykstančiame suvažiavime, net jei ir neišvengiamai vyks dabartinis procesas,
stumiantis šią kalba vis toliau užmarštin, nevalia lotynų kalbos išsižadėti. Ji yra
mūsų tradicijos svarbi dalis. Beveik visas Vakarų krikščionių dvasinis palikimas yra
neatskiriamai susijęs su lotynų kalba. Lotynų kalba privaloma studijuojant Europos
istoriją. Neįmanoma be jos apsieiti studijuojant taip pat ir Europos literatūrą. Nemokant
šios kalbos, neįmanoma naudotis šaltiniais. Lotynų kalba nėra tokia sunki kaip kartais
apie ją sakoma. Lotynų kalbą galima išmokti kaip ir kitas kalbas. Reikia tik mokytis.
Jei nesimokysime, praeis dar kelios kartos, ir tada iš tikrųjų ši kalba bus negyva.
O tai būdų didelis praradimas.
Vis dėlto, nepaisant lotynų kalbos nykimo tendencijos,
yra entuziastų, kurie bando ją gelbėti, modernizuoti žodyną, kurti šnekamajai kalbai
reikalingus naujadarus. Lotynų kalbos mylėtojai ir puoselėtojai yra susibūrę aplink
žurnalą „Latinitas“, leidžiamą nuo 1953 metų ir tuo pačiu vardu 1975 metais popiežiaus
Pauliaus VI įkurtą fondą. Šio fondo pastangomis buvo išleistas minėtas lotyniškų
naujadarų žodynas – Lexicon Recentis Latinitatis – kurį sudaro apie 15 tūkstančių
žodžių. Štai keletas jame siūlomų lotyniškų naujadarų: banknotas – „charta nummaria“,
krepinis - „follis canistrique ludus“, kompiuteris – „instrumentum computatorium“,
PVM – „fiscale pretii additamentum“, skautas – „puer explorator“. (jm)