Demografija ir migracija

„Demografinė revoliucija ir migracija: ekonominiai aspektai ir socialinė integracija“ – taip skambėjo arkivyskupo Agostino Marchetto, Popiežiškosios migrantų ir keliaujančiųjų sielovados tarybos sekretoriaus pranešimas, skaitytas privataus „Aspen Institute“ Italijoje surengtame seminare.

Jis citavo Bernard Lewis, vieno iš didžiausio ir dar gyvenančio mūsų laikų islamo bei Artimųjų Rytų istoriko, pasižyminčiu gana pesimistiniu požiūriu dėl vakarų kultūros atsparumo islamui, žodžius, kad esą islamas netrukus gali tapti dominuojanti jėga Europoje. Šis istorikas rėmėsi demografine ir migracijos analizėmis, sakė arkivyskupas Marchetto, taip pat pabrėžęs, kad jo ir Bernard Lewis nuomonės nesutampa, tačiau garsaus islamo žinovo dramatiški teiginiai skatina sutelkti dėmesį į migracijų temą.

Migravimą į Europą skatina Europos visuomenių senėjimas. Europos valstybėms nebepakanka nuosavos darbo jėgos, kad išlaikytų vystimosi ritmą. Tas pats pradeda galioti ir Rusijai. Be to, daugėjant senų žmonių skaičiui, reikia didelio skaičiaus jaunesnių žmonių ne tik tam, kad juos pakeistų ekonominėje veikloje, bet ir tam, kad pasirūpintų jais pačiais.

Ekonominėje perspektyvoje Europos šalys lieka skolingos migrantams ir turėtų su jais elgtis laikydamosios socialinio teisingumo principų – nediskriminuoti, nustatyti teisingus atlyginimus, įtraukti į visuomenės gyvenimą. Turėtų juos integruoti į šalies socialinį, kultūrinį ir politinį gyvenimą, teigė arkivyskupas, pabrėžęs, kad „integracija“ nereiškia „asimiliacijos“.

Migracijos fenomenas turi naudingų pasekmių neturtingų šalių, iš kurių dažniausiai imigrantai yra atvykę į Europą, vystimuisi. Į neturtingas šalis įplaukia milijardai emigrantų siunčiamų dolerių ir manoma, kad bendra įplaukų suma viršija visų tarptautinės bendruomenės vystimuisi skiriamų lėšų sumą.

Atskira ir didelė problema yra migracijos kultūrinės pasekmės. Yra aišku, kad tolerancija, jei ši suprantama tik kaip „jus sau, o mes sau“ laikysena, yra nepakankama. Viena vertus, migrantus reikia ne tik abejingai toleruoti, bet taip pat juos suprasti ir priimti. Antra vertus, toleruoti ir priimti emigrantus, jų vertybes ir identitetą nereiškia priimti visko. Ribos yra universalios etinės vertybės, žmogaus teisės, emigrantus priimančios šalies įstatymai. Negalima toleruoti šių ribų peržengimą, tarkime, dėl emigrantų kultūrinių tradicijų.

Migrantų kultūrinis identitetas turi ir religinę dimensiją, kuri turi būti pripažįstama. Migrantų sąžinės, kulto ir religijos laisvė turi būti gerbiama. Tačiau ir migrantai turi gerbti juos priimančios visuomenės kultūrinį ir religinį identitetą. Valstybei tenka atsakomybė vienodai užtikrinti ir apsaugoti visų jos teritorijoje gyvenančių žmonių laisves. Yra svarbu skatinti kultūrinę integraciją, ta kryptimi turi veikti valstybinės institucijos, švietimo įstaigos, žiniasklaidos priemonės ir, žinoma, pačios religinės bendruomenės.

Migracijos fenomenas yra susijęs su globaliniu kontekstu, todėl jam reguliuoti nebepakanka vienos ar kitos valstybės nacionalinių įstatymų bei normų. Nereikia užmiršti ir to, kad migracijos priežastys yra labai įvairios: ne tik ekonominės, bet taip pat ir politinės bei humanitarinės. Reiktų deramai atsižvelgti į kiekvienos migrantų grupės ypatumus. Kalbėdamas apie tarptautinį migracijos srautų reguliavimą, arkivyskupas Marchetto priminė, kad vis dar neratifikuota darbininkų emigrantų ir jų šeimų teises ginanti konvencija, kurią stipriai remia ir Šventasis Sostas. Yra būtina pagerinti migrantų teisinę padėtį, nes kitaip sukuriamos sąlygos juos išnaudoti, pasinaudojant jų beteisiškumu.

Arkivyskupas Marchetto išreiškė įsitikinimą, kad ypatingą dėmesį reikia skirti jauniems žmonėms, nes būtent jie po keliolikos ar kelių dešimčių metų lems ateitį. Jis pastebėjo, kad dažnai tiek pirmos, tiek antros ir net trečios kartos emigrantų vaikai nesijaučia esantys namuose, nesijaučia esantys piliečiai tos šalies, kurioje gyvena ir kurioje gyvens. Turbūt nėra jokių gatavų receptų, kaip kurti tokią valstybę ir tokią visuomenę, kurioje vyrautų darnus kultūrinis pliuralizmas, tačiau akivaizdu, kad būtina žengti žingsnius šia kryptimi, kad visuomenei kyla vis skubesnis socialinių ir kultūrinių pokyčių poreikis. Lieka tikėtis, kad sprendimai ir strategijos, kurie bus priimti, pasiteisins. (rk)