2007-05-17 17:57:26

„Kultūrinių ir tarpreliginių santykių perspektyvos šiuolaikinėje visuomenėje“


Taip buvo pavadintas Mary Ann Glendon, Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos pirmininkės, pranešimas, kurį ji neseniai skaitė Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke vykusiuose neformaliuose debatuose apie kliūtis ir progas civilizacijoms susitikti bei sugyventi taikiai.

Debatai apėmė platų temų spektrą: kultūrinį skirtingumą ir susikalbėjimo galimybę, žiniasklaidos priemonių įtaką, kultūrų ir religijų poveikį globalinei taikai bei saugumui. Mary Glendon kalbėjo auditorijoje, kuri nagrinėjo religijų ir šiuolaikinės visuomenės sąveiką.

Kalbant šia tema, nuolatos kyla klausimai: ar šiuolaikinėje visuomenėje įmanoma abipusė pagarba ir tolerancija tarp skirtingų kultūrinių bei religinių grupių? Ar šių grupių susitikimas yra proga visiems dvasiškai praturtėti, sukurti naujas bendradarbiavimo formas, ar, priešingai, konfliktai, nesusipratimai ir prievarta yra neišvengiami?

Pasak Mary Glendon, jei esame optimistinės vizijos šalininkai, galime pasiremti palyginus nesenu pavyzdžiu, susijusiu su pačia Jungtinių Tautų Organizacija. Tai įžymiosios Visuotinės žmogaus teisės deklaracijos sukūrimas. Šis istorinis dokumentas yra stebėtino tarpkultūrinio bendradarbiavimo vaisius. Jo tekstą redagavo kunfucianistai iš Kinijos, musulmonai iš Egipto ir Irano, žydų ir indų kilmės asmenys, įvairių krikščioniškų konfesijų atstovai ir keturi prisiekę marksistai.

Priešingai daugelio nuomonei, kad šiai grupei nepavyks susitarti dėl kelių pamatinių principų, ji parengė Deklaracijos tekstą, kuriame skelbiama, kad visi žmonės priklauso tai pačiai žmonijos šeimai.

Ko šiandien reikia, kad kultūros ir religijos sugebėtų sukurti taikų sambūvį? Kodėl taip sunku jį kurti? Viena vertus, dėl priežasčių, kurias galima pavadinti išorinėmis: ne paslaptis, kad religinis ir kultūrinis identitetas dažnai tampa manipuliacijų taikiniu, siekiant ekonominių ar politinių tikslų. Visgi ne visas kliūtis galima pavadinti išorinėmis. Yra ir vidinių kliūčių – tai ne tik kitos, bet savo religijos nesupratimas. Pačioje religijoje yra didžiulių taikos ir tolerancijos resursų, tačiau juos reikia atskleisti ir parodyti.

Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos pirmininkė išvardino, jos nuomone, keletą reikšmingų prielaidų tolerancijai, pagarbai ir dialogui.

Dialogas tarp kultūrinių bei religinių grupių turi vykti ne tik lyderių, bet ir „kapiliariniame“ lygyje. Tolerancija visų pirma prasideda mažose, žemėlapiuose neregimose vietose, pavyzdžiui, žmonių namuose ir aplink juos, kadaise rašė Eleonor Roosevelt. Žinoma, lyderiams, dėl jų išskirtinės įtakos paprastiems religinės ir kultūrinės grupės nariams, tenka atsakomybė pastaruosius ugdyti tolerancijai ir pagarbai, išlaikant savąją tapatybę.

Religinis ir kultūrinis pliuralizmas šiandien jau yra faktas. Ir galbūt būtent pačiame pliuralizmo fakte yra taikaus sambūvio perspektyva. Juk skirtingi žmonės, ypač jauni, susitinka jau minėtose „mažose vietose“ – mokykloje ir universitete, darbe, kaimynystėje. Čia jie mokosi vienas iš kito, plečia savo kultūrinį akiratį. Tai nėra lengva ar paprasta. Tačiau tolerancija ir pagarba yra vienintelė proga taikai bei alternatyva konfliktui. (rk)








All the contents on this site are copyrighted ©.