„Kultūrinių ir tarpreliginių santykių perspektyvos šiuolaikinėje visuomenėje“
Taip buvo pavadintas Mary Ann Glendon, Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos
pirmininkės, pranešimas, kurį ji neseniai skaitė Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke
vykusiuose neformaliuose debatuose apie kliūtis ir progas civilizacijoms susitikti
bei sugyventi taikiai.
Debatai apėmė platų temų spektrą: kultūrinį skirtingumą
ir susikalbėjimo galimybę, žiniasklaidos priemonių įtaką, kultūrų ir religijų poveikį
globalinei taikai bei saugumui. Mary Glendon kalbėjo auditorijoje, kuri nagrinėjo
religijų ir šiuolaikinės visuomenės sąveiką.
Kalbant šia tema, nuolatos kyla
klausimai: ar šiuolaikinėje visuomenėje įmanoma abipusė pagarba ir tolerancija tarp
skirtingų kultūrinių bei religinių grupių? Ar šių grupių susitikimas yra proga visiems
dvasiškai praturtėti, sukurti naujas bendradarbiavimo formas, ar, priešingai, konfliktai,
nesusipratimai ir prievarta yra neišvengiami?
Pasak Mary Glendon, jei esame
optimistinės vizijos šalininkai, galime pasiremti palyginus nesenu pavyzdžiu, susijusiu
su pačia Jungtinių Tautų Organizacija. Tai įžymiosios Visuotinės žmogaus teisės deklaracijos
sukūrimas. Šis istorinis dokumentas yra stebėtino tarpkultūrinio bendradarbiavimo
vaisius. Jo tekstą redagavo kunfucianistai iš Kinijos, musulmonai iš Egipto ir Irano,
žydų ir indų kilmės asmenys, įvairių krikščioniškų konfesijų atstovai ir keturi prisiekę
marksistai.
Priešingai daugelio nuomonei, kad šiai grupei nepavyks susitarti
dėl kelių pamatinių principų, ji parengė Deklaracijos tekstą, kuriame skelbiama, kad
visi žmonės priklauso tai pačiai žmonijos šeimai.
Ko šiandien reikia, kad
kultūros ir religijos sugebėtų sukurti taikų sambūvį? Kodėl taip sunku jį kurti? Viena
vertus, dėl priežasčių, kurias galima pavadinti išorinėmis: ne paslaptis, kad religinis
ir kultūrinis identitetas dažnai tampa manipuliacijų taikiniu, siekiant ekonominių
ar politinių tikslų. Visgi ne visas kliūtis galima pavadinti išorinėmis. Yra ir vidinių
kliūčių – tai ne tik kitos, bet savo religijos nesupratimas. Pačioje religijoje yra
didžiulių taikos ir tolerancijos resursų, tačiau juos reikia atskleisti ir parodyti.
Popiežiškosios
socialinių mokslų akademijos pirmininkė išvardino, jos nuomone, keletą reikšmingų
prielaidų tolerancijai, pagarbai ir dialogui.
Dialogas tarp kultūrinių bei
religinių grupių turi vykti ne tik lyderių, bet ir „kapiliariniame“ lygyje. Tolerancija
visų pirma prasideda mažose, žemėlapiuose neregimose vietose, pavyzdžiui, žmonių namuose
ir aplink juos, kadaise rašė Eleonor Roosevelt. Žinoma, lyderiams, dėl jų išskirtinės
įtakos paprastiems religinės ir kultūrinės grupės nariams, tenka atsakomybė pastaruosius
ugdyti tolerancijai ir pagarbai, išlaikant savąją tapatybę.
Religinis ir kultūrinis
pliuralizmas šiandien jau yra faktas. Ir galbūt būtent pačiame pliuralizmo fakte yra
taikaus sambūvio perspektyva. Juk skirtingi žmonės, ypač jauni, susitinka jau minėtose
„mažose vietose“ – mokykloje ir universitete, darbe, kaimynystėje. Čia jie mokosi
vienas iš kito, plečia savo kultūrinį akiratį. Tai nėra lengva ar paprasta. Tačiau
tolerancija ir pagarba yra vienintelė proga taikai bei alternatyva konfliktui. (rk)