Kaip “žmogaus orumo„ sąvoką paversti politine praktika?

Tokią problemą antradienį Briuselyje iškėlė Europos Sąjungos institucijų vadovai ir įvairių religijų bei konfesijų atstovai.

Yra neabejotina, kad „asmens orumo“ ir pagarbos jam, asmens orumu pagrįstų žmogaus teisių sąvokos yra vieni iš didžiausių XX amžiaus laimėjimų, tapę visos žmonijos turtu. 1948 metų gruodžio 10-ąją Jungtinių Tautų generalinėje asamblėjoje priimta „Visuotinė žmogaus teisių deklaracija“ (lietuvių kalba ją galima rasti http://www.unhchr.ch/udhr/lang/lit.htm) yra vienas didingiausių naujųjų laikų dokumentų, atsiradęs, deja, tik po sunkiai suvokiamos II Pasaulinio karo tragedijos. Ši Deklaracija, joje išdėstyti principai, vertybės ir tikslai tapo pačios Jungtinių Tautų Organizacijos moraliniu kodeksu ir jos egzistavimą pateisinančiais motyvais. Vadovaujantis Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos pateiktomis gairėmis buvo sukurta didelė dalis dabartinės tarptautinės ir nacionalinės teisės.

Deklaracijos preambulėje skelbiama, kad „visiems žmonių giminės nariams būdingo orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas“, pabrėžiama, kad šie ir kiti Deklaracijos straipsniuose išdėstyti principai, įvardintos ir išvardintos žmogaus teisės yra “visuotinis idealas”, „kilniausias žmogaus siekimas“, kurio turi siekti “visos tautos ir visos valstybės”, “kiekvienas žmogus ir kiekvienas visuomenės organas”.

Pirmasis Deklaracijos straipsnis pakartoja: „Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė ir jie turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai“. Antrajame straipsnyje teigiama: „Kiekvienas žmogus gali naudotis visomis teisėmis ir laisvėmis, paskelbtomis šioje Deklaracijoje, be jokių skirtumų, tokių kaip rasė, odos spalva, lytis, kalba, religija, politiniai ar kitokie įsitikinimai, nacionalinė ar socialinė kilmė, turtinė, jo gimimo ar kokia nors kitokia padėtis“.

Primenama, tuomet visoje Europoje dar tebestūksant karo griuvėsiams, jog „žmogaus teisių visiškas nepaisymas ir niekinimas pastūmėjo vykdyti barbariškus aktus, piktinančius žmonijos sąžinę“ bei perspėjama, jog „būtinai reikia, kad žmogaus teises saugotų įstatymo galia, dėl to, kad jis nebūtų priverstas imtis, kaip kraštutinės priemonės, sukilimo prieš tironiją ir priespaudą“.

Tačiau, jei, viena vertus, „būtinai reikia“, kad žmogaus orumo ir žmogaus teisių sąvokos taptų tarptautinės bei nacionalinės teisinės bazės dalimi, valstybių ir tarptautinių organizacijų vykdomos politikos praktika, tai, antra vertus, galima konstatuoti, jog Deklaracijoje paskelbti tikslai pilnai nėra įgyvendinti net ir labiausiai pažengusiose valstybėse, nekalbant apie kai kurias kitas, kur pavienis žmogus nieko ar beveik nieko nereiškia. Netrūksta faktų ir raportų, kurie atskleidžia tokią niūrią tikrovę. Todėl diskusijos apie „žmogaus orumo“ sąvokos pavertimą politine praktika yra prasmingos ir Europos Sąjungoje, vienijančioje pasaulio kontekste itin aukštą išsivystimą pasiekusių valstybių grupę.

Minėtame Europos Sąjungos institucijų vadovų bei religinių bendruomenių atstovų susitikime dalyvavo dabartinė Europos Tarybos pirmininkė ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, Europos Parlamento pirmininkas Hans-Gert Pottering, Europos Komisijos pirmininkas José Manuel Barroso.

Su jais nuomonėmis keitėsi žinomi liuteronų, anglikonų, žydų, ortodoksų, musulmonų sunitų ir šiitų atstovai. Katalikų Bažnyčią atstovavo kardinolas Walter Kasper, Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas, ir vyskupas Adrianus van Luyn, Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisijos (COMECE) pirmininkas. Buvo atstovaujamos didžiausios įvairias Bažnyčias vienijančios organizacijos, pavyzdžiui, Europos Bažnyčių konferencija.

Svarbiausios tris valandas trukusių diskusijų temos buvo šios: pagarbos žmogaus orumui išlaikymas sprendžiant migracijos problemas ir formuojant migracijų politiką, Europos Sąjungos įsipareigojimas remti mažiau išsivysčiusias pasaulio valstybes ne tik ekonomiškai, bet taip pat padedant joms kurti socialines ir teisines institucijas, kurios gintų kiekvieno asmens orumą. Galiausiai buvo kalbama apie pagarbos asmens orumui principo pritaikymą mokslinių tyrinėjimų srityje ir biotechnologijų kūrime. (rk)