Kardinolas Peter Erdo Aparesidoje kalbėjo apie Europos krikščionių problemas.

Nuo gegužės 13-osios iki 31-osios Brazilijos Aparesidos šventovėje vyksta popiežiaus Benedikto XVI atidaryta Lotynų Amerikos ir Karibų vyskupų penktoji generalinė konferencija. Nors tai kontinentinė Pietų Amerikos Bažnyčių asamblėja, tačiau jos darbuose dalyvauja ir kitų žemynų atstovai – visų pirma vyskupai iš tos pačios Amerikos šiaurinės dalies – iš JAV ir Kanados. Europos katalikų Bažnyčioms Aparecidos konferencijoje atstovauja neseniai išrinktas naujasis Europos Vyskupų konferencijų tarybos pirmininkas Eszt.ergomo – Budapešto arkivyskupas kardinolas Peter Erdo. Jis Pietų Amerikos vyskupams pasakė kalbą jau pirmąją konferencijos eilinio darbo dieną, šį pirmadienį, gegužės 14-ąją.

Pasisakymo pradžioje perdavęs Europos ganytojų ir katalikų bendruomenių narių sveikinimus Lotynų Amerikos tikintiesiems ir jų ganytojams, kardinolas Erdo pristatė dabartinę Europos krikščioniškos visuomenės būklę ir jos pastarųjų kelių dešimtmečių istorinį kontekstą.

Po komunizmo žlugimo Rytų Europoje vykusios permainos mums leido išgyventi labai gilią Dievo Apvaizdos veikimo patirtį,- sakė Vengrijos kardinolas. Dabar, viena vertus plečiasi Europos Sąjungos ribos, bandoma modernizuoti ekonominį ir visuomeninį gyvenimą, tačiau kartu regime ir tam tikrą paviršutiniškumą. Konstatuojame, jog humaniškos ir ypač krikščioniškos vertybės susiduria su tam tikru pasipriešinimu. Yra daug žmonių, nenorinčių nieko žinoti apie savo kultūros krikščioniškas ir religines šaknis, nors būtent tai ši kultūra ir Europoje, ir Lotynų Amerikoje yra pagrindinis vienybės veiksnys. Antra vertus, visuomenėje ir viešajame gyvenime tam tikros sąvokos, įskaitant kai kurias žmogaus teises, kurios buvo iškeltos Iliuminizmo laikais, praranda savo pirmapradę prasmę ir užleidžia vietą vadinamosioms „trečiosios kartos žmogaus teisėms“. Dėl to, kai kurie esminiai visuomenės junginiai, kurie mūsų įsitikinimu priklauso paties Kūrėjo nustatytai prigimtinei tvarkai, praranda svarbą ir vis daugiau europiečių jų kratosi.

Kalbėdamas apie Europos socialinės raidos istoriją, kardinolas pažymėjo, kad dvidešimtojo amžiaus pradžioje Europoje pribrendo socialinės nelygybės problemos sprendimo būtinumas, į kurį bandė atsiliepti du ideologiniai, abu smurtingi, siūlymai: nacizmas ir lygiagrečiai su juo komunizmas. Kaip liudija Europos tautų patirtis, nė vienas šių sprendimų negalėjo išvaduoti žmogaus iš tų problemų, kurios glūdi jame pačiame, iš žmogų slegiančių nuodėmės pasekmių, iš egoizmo. Tiesa, kai kuriose vadinamosiose socialistinėse valstybėse buvo pasiekta tam tikra gėrybių paskirstymo lygybė, tačiau, kaip žinome, lygybė ir teisingumas nėra visiškai ekvivalentiškos vertybės. Pagaliau ir tuo metu pasiekta socialinė ramybė buvo visų pirma laisvės suvaržymo rezultatas. Žlugus komunistinėms santvarkoms prasidėjo permainų laikai. Komentuodamas pastarojo meto reformas, kardinolas gana griežtai kritikavo restitucijos ir privatizavimo procesą, kurio pasekmėje Rytų Europos šalys neturi jokių šansų konkuruoti su Vakarų bendrovėmis. Pasak kardinolo, esama tam tikrų analogijų tarp Lotynų Amerikos ir Rytų Europos. Ekonomikos prasme, ir vieni, ir kiti esame Vakarų pasaulio periferija. Per pastaruosius keliolika metų Rytų Europoje vykusios permainos ir ankstesnių kelių dešimtmečių palikimas iškėlė naują socialinio teisingumo problemą. Komunizmo laikais kelios žmonių kartos sunkiai dirbo gaudamos tik minimalų atlyginimą ir tam tikras socialines garantijas. Už tą neteisingumą šiandien niekas neketina atsilyginti, visi verčiami tarsi iš naujo pradėti gyvenimą.

Kontrastai tarp Vakarų ir Rytų Europos akivaizdūs taip pat ir bažnytiniame gyvenime. Jei Vakarų šalyse Bažnyčia sugeba išlaikyti savo socialines institucijas ir paremti taip pat kitų pasaulio šalių žmones, tai rytinėje Europos dalyje dėl ekonominių resursų stokos Bažnyčios socialinė veikla yra žymiai kuklesnė.

Ir Vakarų, ir Rytų Europoje juntamas Bažnyčios socialinio mokymo poveikio visuomenės gyvenimui silpnumas. Visai Europai taip pat būdinga demografinė krizė, kurią popiežius Jonas Paulius II yra pavadinęs mirties kultūra. Problema glūdi ne polemikoje dėl tam tikrų gimstamumą ribojančių elgesio normų leistinumo. Tikra problema yra meilės stoka. Dėl to, ypač dėl pastarųjų priežasčių, Europoje daugelis su viltimi žiūri į jaunąją Lotynų Ameriką. (jm)