Benedikto XVI kalba Lotynų Amerikos ir Karibų vyskupų konferencijos sesijoje

Paskutinis prieš išvykimą iš Brazilijos ir svarbiausias visos šios šeštosios popiežiaus Benedikto XVI apaštališkosios kelionės į užsienį įvykis buvo Aparesidos šventovės konferencijų salėje vykusi sekmadienį atidarytos Penktosios Lotynų Amerikos ir Karibų vyskupų generalinės konferencijos inauguracinė sesija. Visi konferencijos dalyviai, atstovaujantys 22 nacionalinėms ir regioninėms vyskupų konferencijoms, klausėsi popiežiaus Benedikto XVI kalbos, kurioje jis apžvelgė dabartinę Pietų Amerikos šalių bažnytinio gyvenimo situaciją, taip pat jos socialinius aspektus, ir įvesdino į pačios konferencijos darbus, kurie Aparesidoje vyks iki gegužės pabaigos.

Krikščionių tikėjimas jau penkis šimtmečius gaivina šio kontinento žmonių gyvenimą ir kultūrą,- kalbėjo Popiežius. Vietinių tautų kultūros vertybių ir misionierių skelbto krikščionių tikėjimo sintezė suformavo šio žemyno krikščionišką kultūrą, taip pat gilų ir turiningą liaudies pamaldumą, kuris yra Lotynų Amerikos tautų siela. Utopiniai siūlymai grįžti prie prieškolumbinių religijų, atsiskirti nuo Kristaus ir Bažnyčios, būtų be pažanga, bet regresas.

Toliau Popiežius priminė ankstesnes keturias Lotynų Amerikos Bažnyčios generalines konferencijas, kurios buvo tarsi vientisas rūpinimosi Bažnyčios gyvenimu šiame žemyne procesas. Po 1991 metais Santo Dominge vykusios ketvirtosios konferencijos įvyko daug pasikeitimų Lotynų Amerikos šalių gyvenime. Visų pirma šiandien gyvename globalizacijos laikais, kurie, iš esmės yra laimėjimas, tačiau su sąlyga, kad bus deramai paisoma moralinių kriterijų. Pastaruoju metu taip pat konstatuojamas šio žemyno visuomenių ir valstybinių santvarkų demokratėjimas, nors kai kur kelia rūpestį autoritarinės valdymo formos, besivadovaujančios atgyventomis ideologijomis, nesiderinamomis su krikščioniška žmogaus ir visuomenės vizija. Pastaruoju metu gerokai pažengė pirmyn ir bažnytinė bendruomenė, subrendo naujos pasauliečių veiklos formos, nors tuo pat metu, dėl plintančio sekuliarizmo, hedonizmo, sektų prozelitizmo, susilpnėjo dalies krikščioniškos visuomenės sąmoningumas.

Ką mums duoda Kristus? Kodėl mes norime būti jo mokiniai? Ar tikrai mes tikime, kad Kristus yra kelias, tiesa ir gyvenimas? Iš šiuos klausimus Popiežius atsako trečioje savo kalbos dalyje. Didžiausia klaida ir didžiausia žala, kokią padarė praėjusiame šimtmetyje vyravusios socialinės sistemos, tiek marksizmas, tiek kapitalizmas, buvo realybės susiaurinimas vien iki materialinių vertybių, vien socialinių, ekonominių ir politinių problemų. Atmetus Dievą buvo falsifikuota pati mūsų gyvenamos tikrovės samprata. Privalome aiškiai sakyti: atmetus Dievą, neįmanoma teisingai suvokti pasaulio. Dievas nėra hipotezė ar idėja, bet yra realybės pagrindas. Mes pažįstame Dievą žmogaus veidu, meilės Dievą, kuris už mus pasiaukojo ir mirė ant kryžiaus. Ir jei mes išgirstame jo kvietimą, jei suvokiame tą didžiąją meilę, mes atsakome: seksiu paskui tave visur, kur tik tu eitum.

Ką mums duoda tikėjimas? Duoda visuotinę Dievo vaikų šeimą – Bažnyčią. Tikėjimas mus išvaduoja iš individualistinės izoliacijos ir veda į bendrystę su Dievu ir su kitais žmonėmis, į atsakomybę vienas už kitą. Šia prasme, krikščionims nuo pat pradžios būdingas rūpinimasis vargstančiais žmonėmis yra ne tik socialinė vertybė, bet visų pirma kristologinis tikėjimo elementas, sekimas to Dievo, kuris dėl mūsų tapo vargšu, kad savo vargingumu mus praturtintų. Iš čia Bažnyčiai nuo pat pradžių būdingas rūpinimasis autentišku žmogaus asmens išlaisvinimu.

Lotynų Amerikos ir Karibų šalių tautos turi teisę gyventi neslegiamos bado ir smurto,- sakoma Popiežiaus kalbos ketvirtoje dalyje. Siekiant autentiškos pažangos reikia pašalinti milžinišką socialinę nelygybę. Šiame kontekste visų pirma reikia atkreipti dėmesį į neteisingumą kuriančias struktūras. Iš kur atsiranda ir kaip funkcionuoja tos neteisingos struktūros? Tiek kapitalizmas, tiek ir marksizmas žadėjo sukurti naujas struktūras ir skelbė, jog kai jos bus sukurtos, jos veiks pačios savaime. Buvo tvirtinama, jog pačios struktūros sukurs kolektyvinę etiką ir kad individualus moralumas nebus reikšmingas. Šita ideologinė prielaida buvo visiškai klaidinga. Visuomenė, nepripažįstanti Dievo, nesugeba susikurti vieningos moralinių vertybių sistemos ir neturi jėgų pagal tas vertybes gyventi. Svarbu atsiminti dar ir tai,- pridūrė Popiežius,- struktūros, apie kurias čia kalbama, niekuomet nėra galutinės ir nekintančios. Jas reikia nuolat peržiūrėti ir atnaujinti. Jos turi vadovautis autentiškai humanišku politiniu etosu.

Šia prasme Bažnyčios vaidmuo yra iš tiesų labai svarbus. Tačiau Bažnyčia, gerbdama sveiką pasaulietiškumą, įskaitant ir politinių pozicijų pliuralizmą, tiesiogiai visuomenės reikalų tvarkyme nedalyvauja. Jei Bažnyčia bandytų imtis politinės veiklos, prarastų nešališkumą ir moralinį autoritetą, ne padėtų, o tik pakenktų visuomenei. Nesitapatindama su politinėmis jėgomis, Bažnyčia ugdo krikščionis, o tuo pačiu ugdo ir piliečius.

Penktoje kalbos dalyje, paliesdamas kitas prioritetines Bažnyčios veikimo sritis, Šv. Tėvas akcentuoja šeimos svarbą, tėvo ir motinos vaidmenį naujosios kartos rengimui brandžiam ir atsakingam gyvenimui. Esminė Bažnyčios misijos sėkmės sąlyga yra misiją vykdančių kunigų kokybė. Svarbus ir vienuolių atliekamas darbas ir dar svarbesnis jų duodamas liudijimas. Lotynų Amerikos Bažnyčios palaima yra gausūs pasauliečiai, veikiantys įvairiausiose bažnytinio ir socialinio gyvenimo srityse. Čia verta pridrti, kad net beveik 43 procentas visų katalikų Bažnyčioje besidarbuojančių katechetų ir net 90 procentų pasauliečių misionierių yra lotynų amerikiečiai. Šis potencialas turi būti kiek įmanoma geriau panaudotas Bažnyčiai metamų iššūkių sprendimui.

Galiausiai ilga kalbą, sakytą Lotynų Amerikos vyskupams, Popie˛ius baigė malda: Pasilik su mumis, Viešpatie, nes vakar arti, diena jau besibaigianti. Pasilik su mumis, Tavo šviesa teišsklaido sutemas. (jm)