Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano
Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių
nelaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs.
Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus, o Globėjas – Šventoji Dvasia,
kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums
pasakęs. Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš
ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi! Jūs girdėjote,
kaip aš pasakiau: aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus! Jei mylėtumėte mane, džiaugtumėtės,
kad aš keliauju pas Tėvą, nes Tėvas už mane aukštesnis. Ir dabar, prieš įvykstant,
jums pasakiau, kad tikėtumėte, kada tai bus įvykę. Jau nebedaug su jumis kalbėsiu,
nes ateina šio pasaulio kunigaikštis. Nors jis neturi man galios, bet pasaulis privalo
pažinti, jog aš myliu Tėvą ir taip darau, kaip jis yra man įsakęs.
(Jn 14, 23-29)
VISUOMET KARTU, Mons. Adolfas Grušas
Aš iškeliauju,-
sako Jėzus apaštalams.
Be abejo, išgirdus tokius žodžius, apima liūdesys, ypač
jei tai yra toks asmuo, be kurio neįmanoma įsivaizduoti savo tolesnio gyvenimo. Tikriausiai
todėl, nežiūrint tikėjimo teikiamos paguodos, mes verkiame, palydėdami į amžinybę
savo mirusiuosius.
Šį sekmadienį Mišių liturgijoje skaitoma Evangelijos ištrauka
yra paimta iš vadinamosios Jėzaus „atsisveikinimo kalbos“.
Tačiau tai nėra
įprastas atsisveikinimas. Išganytojas užtikrina apaštalus, kad visada bus su jais
per savo Žodį: Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės, mes
pas jį ateisime ir apsigyvensime.
Vadinasi, Dievo žodžio laikymasis, kaip atsiliepimas
į Jo meilę, nulemia tai, jog Jėzus, o kartu ir dangaus Tėvas gyvena tikinčiame žmoguje.
Tai
kur kas daugiau, negu paprastas sugrįžimas. Jėzaus vartojamas žodis „apsigyvensime“
kreipia mūsų mintis į kažką labai artimo ir liudija gyvenimo bendrumą.
Turėti
bendrą gyvenimą su Dievu… Kažin, ar mes gerai suvokiame tokios didelės dovanos reikšmę.
Iš
tiesų šiuo atveju kalbama apie abipuses pastangas. Žmogus savo gyvenimu artėja prie
Jėzaus, kuris jau prieš tai priartėjo prie žmogaus, ateidamas į pasaulį. Iš mūsų pusės
atrodo, reikia labai nedaug: tik sugebėjimo atsiliepti į Dievo žodį. Žinoma, nederėtų
pamiršti, kad tas atsiliepimas – tai visų pirma broliškos meilės įsakymo vykdymas.
Dievui žmogus yra tiek brangus, kad Jis net ir savo buvimą pasaulyje susieja su žmonių
tarpusavio meile.
Vis dėlto tenka pripažinti, kad mūsų toks buvimas dažnai
netenkina. Taip yra gal ir dėl to, kad mes nesugebame tinkamai pajusti ir įvertinti
dvasinio gyvenimo.
Todėl būtinas ir trečias Asmuo. Globėjas – Šventoji Dvasia,
kurį mano vardu Tėvas atsiųs,- jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums
pasakęs,- kalba mokiniams Jėzus.
Tik Dvasia mums leidžia pilnai suprasti, įsigilinti
ir priimti Jėzaus skelbiamą pažadą. Be Dvasios apšvietimo ir pagalbos, joks tikintysis
ir jokia tikinčiųjų bendruomenė niekuomet nepajėgs suprasti Jėzaus žodžio. Tikrasis
Bažnyčios mokytojas yra Šventoji Dvasia. Tik Jos veikimo dėka galime pilnai išgyventi
meilę.
Įsigilinus į šį tekstą, tenka kalbėti ne apie liūdesį ir artėjantį atsisveikinimą,
bet apie tai, jog tikintysis savo egzistenciją išreiškia dalyvavimu paties Dievo,
Švenčiausiosios Trejybės gyvenime. Tai bendravimas meilėje su kiekvienu Dieviškosios
Trejybės Asmeniu.
Savo kalbą Jėzus baigia tipišku žydų atsisveikinimu: Aš jums
palieku ramybę, duodu jums savo ramybę, tačiau iš karto prideda: Ne taip aš ją duodu,
kaip duoda pasaulis.
Jėzaus ramybė yra kitokia, kitoks yra ir Jo iškeliavimas.
Jis išeina, tačiau nepasišalina. Dievas negali pasišalinti nuo savęs paties, vadinasi,
Jis nepasišalina ir nuo savųjų. Jis visuomet yra kartu su mumis.
Apaštalams
tikrai nebėra jokios priežasties nerimauti ir pergyventi. Dievas yra su jais.
Ar
tikrai tai suprantame, girdėdami liturgijoje pasveikinimą: Viešpats su jumis?