Popiežius paskelbė pirmąjį Brazilijoje gimusį šventąjį.

Antonio Galvao gimė 1739 metais San Paulo valstijoje, pasiekęs deramą brandą stojo į jėzuitų ordiną. Tačiau prasidėjus Jėzaus Draugijos persekiojimui ir galiausiai ją uždraudus, Galvao perėjo į pranciškonų ordiną, kuriam priklausė visą likusį gyvenimą.

Po formacijos laikotarpio Rio de Žaneire, sulaukęs 23 metų, jaunasis pranciškonas gavo kunigystės šventimus ir persikėlė į San Paulo, kur liko 60 metų ir kur mirė 1822, sulaukęs reto jo laikais 83 metų amžiaus.

Kaip gyveno Frei Galvao – brolis Galvao? Ką padarė, kad nusipelnytų šventumo vainiko ir taptų pripažintu gyvenimo ir elgesio pavyzdžiu visiems krikščionims?

Visų pirma, buvo žinomas kaip vargingųjų draugas ir evangelizuotojas, antra, kaip meilės ir taikos žmogus. Tie, kurie yra susidūrę su skurdu ir prievarta, tie žino, kad žodžiai „vargingųjų draugas“ ar „taikos žmogus“ anaiptol nėra romantiški. Priešingai, už jų slypi tikrovė, nuo kurios daugelis norėtų nusisukti ar pabėgti. Broliui Galvao stiprybės ir drąsos nenusisukti ir nepabėgti teikė malda ir didelis tikėjimas, didelis artumas su Dievu, su Kristumi, kaip rodo mus pasiekę liudijimai apie jo gyvenimą.

Yra išlikę nedaug paties Galvao ranka rašytų tekstų. Jis buvo daugiau veiksmo, o ne žodžio ar rašto žmogus, tačiau garsėjo taip pat kaip išmintingas patarėjas ir nuodėmklausys. Pasakojama, kad pakviestas vargšų, pėsčiomis įveikdavo didelius atstumus, lankydavo ligonius, sumokėdavo neturtėlių skolas. Ir ne tik – skubėdavo taikyti susipykusių ir įgijo valdančiųjų pagarbą, kurie, iškilus ginčui, dažnai kviesdavo vienuolį kaip patikimą ir visoms pusėms priimtiną garbingą tarpininką.

Kaip dažnai atsitinka tokiais atvejais, Frei Galvao buvo prašomas prisiimti dar daugiau pačių įvairiausių įsipareigojimų. Taip asketiškas, uolus ir disciplinuotas vienuolis vienu metu vadovavo savo dvasiniams vaikams, guodė vargšus, taikė turtingesnius, statė vienuolynus, patarinėjo religinėms bendruomenėms ir, reikalui esant, nedvejojo pyktis su valdžia, kaip kad tuo atveju, kai buvo ištremtas iš San Paulo už tai, kad užstojo kareivį, pasmerktą mirti už tariamą garnizono vado sūnaus įžeidimą.

Kaip dažno šventojo, taip ir brolio Galvao gyvenime buvo ne vienas kuriozas. Pasakojama, kad San Paulo vyskupo rankose „dingo“ pranciškonų provinciolo laiškas, kuriuo Antonio Galvao buvo paskirtas Rio de Žaneire esančio vienuolyno naujokų vadovu, mat vyskupas nenorėjo prarasti „tokio dorybingo vienuolio“ savo diecezijoje.

Antonio Galvao laikais San Paulo mieste gyveno 17 tūkstančių žmonių. Šiandien - 19 milijonų. Mieste prievartos ir skurdo yra daug, galbūt kaip niekad, ir jam reikia tokių žmonių kaip brolis Galvao ir tokio krikščioniško gyvenimo bei tikėjimo pavyzdžio, kokį jis rodė.

* * *

Dėkojame Dievui,- sakė Popiežius kanonizacijos Mišių homilijoje,- už visas malones, kurias Šventoji Dvasia suteikė daugybei žmonių brolio Galvao užtarimo ir pavyzdžio dėka. Jis buvo uolus Eucharistijos garbintojas, išmintingas dvasinis vadovas, didis Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos garbintojas.

Iš brolio Galvao pavyzdžio mokykimės kontempliuoti Viešpatį Mišių metu, po duonos ir vyno konsekravimo, kunigo iškeltoje ostijoje ir garbinti jį Švenčiausiajame Sakramente. Eucharistija yra pats didžiausias Bažnyčios dvasinis turtas. Ji yra pats Kristus, mūsų Prisikėlimas, Gyvoji Duona nužengusi iš dangaus. Šiam neparėpiamos Dievo meilės liudijimui skirta svarbiausia vieta tikinčių žmonių širdyse. Jėzus atveria mums savo širdį ir parodo pačią esmingiausią visos išganingos naujienos tiesą: kad nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti. Jis mus taip mylėjo, kad mirė už mus ant kryžiaus. Tomis pačiomis paskatomis privalo vadovautis ir Bažnyčios bei krikščionių veikimas visuomenėje.

Kokį gražų pavyzdį mums paliko brolis Galvao! Kaip įpareigojančiai dabartiniais hedonizmo laikais skamba jo žodžiai: „Verčiau atimk iš manęs gyvybę, kad tik neįžeisčiau Tavo šventojo Sūnaus, mano Viešpaties“. Tai stiprūs žodžiai, ištarti aistringos sielos, tačiau jais turėtų vadovautis kiekvienas krikščionis, vienuolis ar pasaulietis. Šiandien reikia priešintis toms žiniasklaidos priemonėms, kurios tyčiojasi iš santuokos šventumo ir ikisantuokinio skaistumo. Šiandien pasauliui reikia sąžiningumo, reikia nuolankios išminties, reikia skaidrių sielų. Nes, kaip prie dvejus metus sakiau Kelne susirinkusiam viso pasaulio jaunimui,- kalbėjo Popiežius,- Tik iš šventųjų, tik iš Dievo ateina tikroji revoliucija, lemtingas pasaulio perkeitimas. Dėl to, pati didžiausia malonė, kokią Dievas gali suteikti savo kūriniui, yra karštas troškimas pasiekti tobulą meilę.