Nuolatinio Šventojo Sosto stebėtojo UNESCO organizacijoje pastabos apie gyvybiškai
svarbų religijų ir kultūrų dialogą
Tarpreliginis ir tarpkultūrinis dialogas yra įmanomas bei būtinas
Ir tai vienintelė
alternatyva prievartai ir kruviniems konfliktams. Mūsų laikmečiu skirtingos kultūros
bei skirtingos religijos susiduria vis dažniau. Jei seniau šie susidūrimai būdavo
tarpvalstybinių santykių dalis, tai šiandien, dėl tarptautinės migracijos mastų, jie
tapo valstybių vidaus gyvenimo problemomis.
Dažnai pasigirsta kritika, kad
esą „dialogas“ nieko nereiškia, kad kultūrų ir religijų susidūrimai vystosi pagal
jėgos logiką, kuri neatmeta jokių priemonių panaudojimo kovoje su oponentu. Šioje
perspektyvoje dialogas yra neįgyvendinama utopija ir todėl jei apie jį kalbama – tai
tik vienokiais ar kitokiais ideologiniais tikslais, siekiant visuomenės palankumo,
tikrųjų tikslų užmaskavimo ar laiko laimėjimo.
Dialogo šalininkai su tuo nesutinka.
Jie pabrėžia, kad pradėti bei vystyti dialogą yra iš tiesų sudėtinga ir sunku, tačiau
tai nereiškia jo neįmanomumo. Galbūt prireiks ne vienos kartos pastangų, tačiau iš
principo įmanoma sukurti taikią santykių tarp tautų ir kultūrų pusiausvyrą. Europos
žemynas jau turi „tolerancijos“ sąvoką ir tolerancijos praktiką, kuri atsirado ne
iš abstrakčių svarstymų, tačiau po karčios ilgus metus trukusių tarpkonfesinių konfliktų
patirties.
Tačiau būtų galima pastebėti – Europoje susigrūmusios konfesijos,
nepaisant jų skirtingumo, vis dėlto visos buvo „krikščioniškos“ ir kai kurios jų doktrinos
bei gyvenimo nuostatos buvo tos pačios ar panašios. Kyla klausimas – ar įmanoma tolerancija
ir dialogas tarp religijų, kurių doktrina, siūlomas gyvenimo modelis, istorijos ir
tikrovės supratimas yra nepalyginamai skirtingesni, negu, tarkime, kataliko ir protestanto?
Ar yra koks bendras pamatas, ant kurio būtų galima sukurti realią taikią?
Šventasis
Sostas jau daugybėje pareiškimų, taip pat ir popiežių lūpomis, yra išreiškęs įsitikinimą,
kad toks pamatas gali būti pagarba asmeniui, kuris, religinėje perspektyvoje, yra
Dievo kūrinys ir turi būti gerbiamas kaip toks tiek krikščionio, tiek musulmono. Be
to, religijos gali kartu bendradarbiauti daugybėje socialinio gyvenimo sričių.
Apie
visa tai šiomis dienomis dar kartą kalbėjo arkivyskupas Francesco Follo, nuolatinis
Šventojo Sosto stebėtojas UNESCO organizacijoje, pirmuosiuose savo kalbos sakiniuose
priminęs popiežiaus Benedikto XVI susitikime su musulmonų bendruomenių atstovais Kiolne
išsakytą nuostatą: dialogas tarp religijų ir kultūrų yra gyvybinis.
Kultūrų
bei religijų susitikimą reikia pakreipti vienas kito pažinimo ir abipusės pagarbos
kryptimi. Visų religijų tikintieji gali sutarti dėl bendros laikysenos ir bendradarbiauti
socialinio neteisingumo, aplinkos apsaugos, ligų ar beprasmiško kraujo liejimo karuose
nutraukimo atžvilgiu.
Ne paslaptis, kad religija istorijos bėgyje dažnai tapdavo
ar būdavo panaudojama prievartai skatinti ar pateisinti. Šita situacija kartojasi
ir gali pasikartoti ateityje. Tačiau būtų neteisinga matyti tik šią pusę. Religijos
indėlis kultūrai, socialinei integracijai, taikai taip pat yra didžiulis ir šiandieniniai
religijų lyderiai bei tikintieji gali šį indėlį dar labiau padidinti. (rk)