2007-05-07 07:40:29

Nuolatinio Šventojo Sosto stebėtojo UNESCO organizacijoje pastabos apie gyvybiškai svarbų religijų ir kultūrų dialogą


Tarpreliginis ir tarpkultūrinis dialogas yra įmanomas bei būtinas

Ir tai vienintelė alternatyva prievartai ir kruviniems konfliktams. Mūsų laikmečiu skirtingos kultūros bei skirtingos religijos susiduria vis dažniau. Jei seniau šie susidūrimai būdavo tarpvalstybinių santykių dalis, tai šiandien, dėl tarptautinės migracijos mastų, jie tapo valstybių vidaus gyvenimo problemomis.

Dažnai pasigirsta kritika, kad esą „dialogas“ nieko nereiškia, kad kultūrų ir religijų susidūrimai vystosi pagal jėgos logiką, kuri neatmeta jokių priemonių panaudojimo kovoje su oponentu. Šioje perspektyvoje dialogas yra neįgyvendinama utopija ir todėl jei apie jį kalbama – tai tik vienokiais ar kitokiais ideologiniais tikslais, siekiant visuomenės palankumo, tikrųjų tikslų užmaskavimo ar laiko laimėjimo.

Dialogo šalininkai su tuo nesutinka. Jie pabrėžia, kad pradėti bei vystyti dialogą yra iš tiesų sudėtinga ir sunku, tačiau tai nereiškia jo neįmanomumo. Galbūt prireiks ne vienos kartos pastangų, tačiau iš principo įmanoma sukurti taikią santykių tarp tautų ir kultūrų pusiausvyrą. Europos žemynas jau turi „tolerancijos“ sąvoką ir tolerancijos praktiką, kuri atsirado ne iš abstrakčių svarstymų, tačiau po karčios ilgus metus trukusių tarpkonfesinių konfliktų patirties.

Tačiau būtų galima pastebėti – Europoje susigrūmusios konfesijos, nepaisant jų skirtingumo, vis dėlto visos buvo „krikščioniškos“ ir kai kurios jų doktrinos bei gyvenimo nuostatos buvo tos pačios ar panašios. Kyla klausimas – ar įmanoma tolerancija ir dialogas tarp religijų, kurių doktrina, siūlomas gyvenimo modelis, istorijos ir tikrovės supratimas yra nepalyginamai skirtingesni, negu, tarkime, kataliko ir protestanto? Ar yra koks bendras pamatas, ant kurio būtų galima sukurti realią taikią?

Šventasis Sostas jau daugybėje pareiškimų, taip pat ir popiežių lūpomis, yra išreiškęs įsitikinimą, kad toks pamatas gali būti pagarba asmeniui, kuris, religinėje perspektyvoje, yra Dievo kūrinys ir turi būti gerbiamas kaip toks tiek krikščionio, tiek musulmono. Be to, religijos gali kartu bendradarbiauti daugybėje socialinio gyvenimo sričių.

Apie visa tai šiomis dienomis dar kartą kalbėjo arkivyskupas Francesco Follo, nuolatinis Šventojo Sosto stebėtojas UNESCO organizacijoje, pirmuosiuose savo kalbos sakiniuose priminęs popiežiaus Benedikto XVI susitikime su musulmonų bendruomenių atstovais Kiolne išsakytą nuostatą: dialogas tarp religijų ir kultūrų yra gyvybinis.

Kultūrų bei religijų susitikimą reikia pakreipti vienas kito pažinimo ir abipusės pagarbos kryptimi. Visų religijų tikintieji gali sutarti dėl bendros laikysenos ir bendradarbiauti socialinio neteisingumo, aplinkos apsaugos, ligų ar beprasmiško kraujo liejimo karuose nutraukimo atžvilgiu.

Ne paslaptis, kad religija istorijos bėgyje dažnai tapdavo ar būdavo panaudojama prievartai skatinti ar pateisinti. Šita situacija kartojasi ir gali pasikartoti ateityje. Tačiau būtų neteisinga matyti tik šią pusę. Religijos indėlis kultūrai, socialinei integracijai, taikai taip pat yra didžiulis ir šiandieniniai religijų lyderiai bei tikintieji gali šį indėlį dar labiau padidinti. (rk)








All the contents on this site are copyrighted ©.