Diskusiją apie žiniasklaidą ir religiją: Žiniasklaidos priemonės gali sustiprinti religines priešstatas

Šiomis dienomis stebėjome, kaip tarp Estijos ir Rusijos kilus įtampai dėl sovietinio kario statulos perkėlimo kai kurios žiniasklaidos priemonės, tendencingai atrinkdamos vaizdus ir komentarus ar tiesiog pameluodamos, formavo visiškai neigiamą ir klaidingą estų įvaizdį, kuriam nekritiškai pasidavus labai lengvai sukeliamas nepalankumo estams jausmas.

Panašią temą šiomis dienomis Britų nacionalinėje bibliotekoje surengtoje diskusijoje nagrinėjo krikščionių, žydų, anglikonų ir musulmonų lyderiai, vadovaujantys Didžiojoje Britanijoje esančioms bendruomenėms, tarp jų anglikonų Bažnyčios galva arkivyskupas Rowan Williams, Jungtinės Karalystės Sandraugos jungtinių hebrajų kongregacijų vyriausiasis rabinas Jonathan Sacks, Jungtinės Karalystės imamų ir mečečių tarybos pirmininkas Moulana Mohammad Raza, o katalikams atstovavo Southwark arkivyskupas Kevin McDonald.

Jie išreiškė susirūpinimą dėl to, kaip masinės žiniasklaidos priemonės formuoja religijų ir jų santykių įvaizdį visuomenėje. Yra tarsi savaime aišku, kad religiją galima pažinti apie ją sąžiningai, intelektualiai ir išsamiai kalbant, tačiau būtent to ir vengia pagrindinės žiniasklaidos, televizijos ar radijo programos. Tačiau nevengia pateikti šiurkščių, prievartos elementų kupinų žinių, susijusių su religijomis ir jų išpažinėjais.

Tai iškraipo religijų ir jų tarpusavio santykių suvokimą. Pateikiant analogišką pavyzdį, juk kiekvienam aišku, kad neįmanoma susidaryti kokio nors didelio miesto gyvenimo teisingo suvokimo remiantis tik to miesto kriminaline kronika. Diskusijos Britų nacionalinėje bibliotekoje dalyviai pabrėžė, kad vyksta daugybė tarpreliginių susitikimų, iniciatyvų, diskusijų, tačiau apie jas dažniausiai net neužsimenama. Taip ne tik formuojamas prievartos ir nesutaikomos nesantaikos tarp religijų įvaizdis, bet, atsiminus žiniasklaidos galią įtakoti žmogaus elgesį, ta nesantaika yra dar ir pakurstoma, įteigiant, jog taip elgtis yra „natūralu“ ir „normalu“. Tokiu būdu pati žiniasklaida paradoksaliai gali prisidėti prie religinio ekstremizmo skatinimo.

Diskusijos dalyviai taip pat pastebėjo, kad viena iš priežasčių, dėl kurių televizijos ir radijo programos pateikia prievartos kupiną religijos ir religijų santykių vaizdinį yra ta, kad programų kūrėjai neretai būna ekstremalių sekuliarių pažiūrų, todėl, sąmoningai ar nesąmoningai, atrenka religinio fanatizmo epizodus, kurie, jų manymu, yra „teisingiausia“ informacija apie religijas.

Didžiulis teigiamas religijų potencialas visiškai ignoruojamas, jų pozityvus vertybinis krūvis, daugiaamžės kultūrinės tradicijos yra nuskurdinamos iki tamsios neapykantos. Yra tiesa, kad istorijos bėgyje religiniai faktoriai dažnai išprovokuodavo prievartą, nors tas pats istorinis teisingumas reikalauja pridurti, kad labai dažnai tikrieji prievartos motyvai būdavo ekonominiai ir politiniai, o religija tapdavo tik cinišku pasiteisinimu. Jau dešimtmečiais ir net amžiais tęsiasi sąmoningos pastangos, bent jau kai kuriose religinėse tradicijose, išgryninti religijas ir parodyti, kad prievarta nėra jų prigimties elementas. Prievarta yra paties žmogaus savybė, kuri gali, kaip rodo karti žmonijos patirtis, galinti prikibt prie pačių įvairiausių ir kartais geriausių nuostatų.

Grįžtant prie žiniasklaidos, galima pridurti, kad išskirtinai neigiamos informacijos apie religijas pateikimas ne tik klaidina, bet ir pavojingai silpnina socialinę taiką. (rk)