Meilė ir teisingumas valstybių santykiuose turi eiti kartu

Gegužės 1 baigėsi Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos plenarinė sesija, kurioje, pratęsiant ankstesniais metais nagrinėtas temas, buvo diskutuojama apie „Meilę ir teisingumą tautų bei valstybių tarpusavio santykiuose“.

Šventasis Tėvas sesijos dalyviams pasiuntė ilgą laišką, kuriame pateikia savo požiūrį į plenarinės sesijos temą.

Popiežius pabrėžė, kad Bažnyčia negali būti abejinga teisingumui ir meilei valstybių santykiuose, mat tarnystė teisingumui ir meilei yra esminiai pačios Bažnyčios misijos aspektai. Žinoma, teisingos visuomenės kūrimas visų pirma yra politikos – valstybinės ir tarptautinės - atsakomybė, tačiau Bažnyčiai yra privalu bendradarbiauti formuojant teisingumui neabejingas sąžines.

Jei išsireiškimas „teisingi santykiai tarp valstybių“ turi tuoj pat suprantama reikšmę, tai „meilė tarp valstybių“ skamba mažiau suprantamai. Šventasis Tėvas paaiškino, kad Bažnyčios įsitikinimas, jog meilė yra neatskiriama nuo teisingumo kyla iš Jėzaus Kristaus asmens pažinimo bei patyrimo. Meilė papildo teisingumą ir teisingiems santykiams suteikia naują kokybę, kuri dar labiau atitinka žmogaus asmens orumą ir kilnumą, negu kad grynas teisingumas. Su meile suvienytą teisingumą galėtume pavadinti „brolišku solidarumu“, kuriam atsiras vietos net ir pačioje teisingausioje visuomenėje. Bažnyčios socialinėje doktrinoje šį brolišką solidarumą išreiškia universaliosios gėrių paskirties principas, pagal kurį viskas, ką teikia mūsų planeta ir visa tai, ką žmogus su savo pažinimu ir technologijomis perkeičia turi būti skirta visos žmonijos šeimos, visų jos narių materialiniam ir dvasiniam vystymuisi.

Šventasis Tėvas paminėjo tris problemų grupes, kurios, jo įsitikinimu, iš tiesų gali būti išspręstos tik atkakliu meilės įkvėpto teisingumo realizavimu.

Pirma, tai aplinkos ir darnaus vystymosi problema. Jei vystymasis yra suvokiamas tik techniškai-ekonomiškai, tada jis rizikuoja sunaikinti gamtą. Vystymosi sąvoka turėtų būti praplėsta moraliniu ir religiniu aspektais, šiandien jai tikrai trūksta teisingumo, meilės ir atsakomybės komponentų.

Antra, tai pačių žmonių tarpusavio santykiai, kurie remiasi „žmogaus“ vizija ir supratimu. Jei žmogus, vyras ir moteris, nebus suvokiamas kaip „asmuo“, kurio orumas negali būti pažeistas ir kuris, Bažnyčios akimis, yra Kūrėjo atvaizdas, tai vargu ar pasaulyje bus įgyvendintas pilnas teisingumas. Turime asmens teises įtvirtinančius tarptautinius traktatus, tačiau dar labai toli iki to, kad jų pasekmės pilnai atsispindėtų tokiose globalinėse problemose, kaip nelygybė tarp valstybių, mirtis iš bado ir troškulio, kai tuo pat metu planetoje yra pakankamai maisto ir vandens, tarptautinė prekyba žmonėmis, ginklais ir narkotikais, konfliktai ir pabėgėlių kančios ir kt.

Trečia, tai dvasios vertybės. Materialiniai rūpesčiai mus dažnai verčia užmiršti, kad egzistuoja ir dvasiniai gėriai. Dvasinių gėrių savybė yra ta, kad jie yra nematomi ir kad jų augimas priklauso nuo dalijimosi jais. Kuo daugiau dalijamės, duodame ir gauname, tuo daugiau dvasinių gėrių turime. Tai galioja ir kultūrų bei religijų susitikimui, kuris verčia suprasti savo identitetą ir pamatines vertybes tarpkultūrinės perspektyvos viduje. Šventojo Tėvo manymu, pozityvus dialogas tarp kultūrų yra įmanomas, tačiau jis turi būti paruoštas deramo auklėjimo, kurio, deja, daugelyje pasaulio vietų dramatiškai kol kas trūksta. (rk)