Popiežiaus bendroji audiencija. Katechezės apie Origeną santrauka.

Trečiadienio rytą Šv. Petro aikštėje vykusios bendrosios audiencijos pabaigoje popie˛ius Benediktas XVI priminė keliuose vykstančias eismo nelaimes, kuriose žūsta tūkstančiai žmonių. Jungtinės Tautos,- sakė Popiežius,- šią savaitę dedikavo saugiam eismu keliuose. Padrąsinimo žodį skiriu valstybinėms institucijoms, visiems kas rūpinasi, kad keliai būtų saugūs, kas kuria naujas technologijas ir strategijas, idant sumažėtų eismo nelaimių skaičius visame pasaulyje. Kviesdamas melstis už eismo nelaimių aukas ir jų šeimas, u˛ su˛eistuosius, raginu ypač jaunimą būti atsakingesniais už artimą, būti atsargesniais ir laikytis eismo taisyklių.

Pagrindinėje kalboje tęsdamas katechezę apie pirmųjų krikščionybės amžių iškilias figūras, krikščionybės apologetus ir rašytojus, šįkart popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie Klemenso Aleksandriečio (apie kurį kalbėta bendrojoje audiencijoje prieš savaitę) mokinį Origeną.

Origenas Aleksandrietis iš tiesų buvo viena svarbiausių asmenybių krikščioniškosios minties radai,- sakė Popiežius. Jis buvo tikras mokytojas, ne tik puikus teologas, bet taip pat uolus skelbiamo mokslo liudytojas. Būtent dėl to, kaip liudija Euzebijus Cezarietis, Origenas turėjo daug sekėjų.

Vis gyvenimą Origeną lydėjo kankinystės dėl Kristaus troškimas. Kai jam buvo septyniolika metų, dešimtaisiais imperatoriaus Septimijaus Severo valdymo metais, Aleksandrijoje kilo krikščionių persekiojimų banga. Origeno mokytojas Klemensas Aleksandrietis pabėgo iš miesto, o tėvas Leonidas buvo įkalintas ir vėliau nukirsdintas. Nuo to momento Origenas visą gyvenimą troško sekti savo tėvo pavyzdžiu. Gerokai vėliau viename savo raštų jis prisipažino: „kokia man nauda turėti tėvą kankinį, jei mano paties elgesys nedaro garbės mano giminei, kurią išgarsino tėvo už Kristų pralietas kraujas“, o kita proga rašė: „Jie Dievas man leistų nuplauti save mano paties krauju ir mirtimi už Kristų būti antrąkart pakrikštytam, nė kiek neabejodamas palikčiau šį pasaulį... Palaiminti, kurie yra šito verti“. Šitie ir kiti panašūs Origeno žodžiai liudija, jog jis nuoširdžiai troško kraujo krikšto. Troškimas dalinai buvo išklausytas. 250 metais, valdant Decijui, Origenas buvo suimtas ir žiauriai kankinamas, o po kelerių metų mirė, nesulaukęs septyniasdešimties.

Šventasis Jeronimas rašo, kad Origenas paliko net 320 knygų ir 310 homilijų. Deja,- sakė Popiežius,- dauguma jų neišliko iki mūsų dienų, tačiau ir tai kas išliko liudija, kad jis buvo pats produktyviausias pirmųjų trijų krikščionybės amžių rašytojas. Jo kūrybos akiratyje buvo ir egzegezė, ir teologija, ir filosofija, ir apologetika, ir asketika, ir mistika. Tačiau, pasak Popiežiaus, svarbiausias Origeno nuopelnas – tai tobula egzegezės ir teologijos simbiozė.

Visų pirma Origenas labai kruopščiai išnagrinėjo patį Biblijos tekstą. Pirmas žingsnis – išsiaiškinti kas buvo parašyta ir ką norėta pasakyti. Tuo tikslu Origenas parengė visos Biblijos tekstą šešiomis lygiagrečiomis kolonomis. Pirmoje kolonoje iš kairės buvo hebrajiškas Biblijos tekstas, antroje – to paties hebrajiško teksto transliteracija graikiškomis raidėmis, likusiose keturiose – keturi skirtingi vertimai į graikų kalbą. Toks milžiniškas sinopsis jam padėjo palyginti įvarius vertimų variantus. Taigi, pirmas žingsnis – gerai išsiaiškinti kas parašyta, atidžiai susipažinti su pačiu tekstu. Antrasis žingsnis – sistemingas Biblijos teksto komentavimas. Beveik kiekvienai Šventojo Rašto eilutei Origenas pridėjo po filologinį ar doktrininį komentarą, aiškinantį ką įkvėptasis autorius norėjo pasakyti. Po pastarojo seka trečiasis etapas – skelbimas, atsižvelgiant į klausytojų įvairovę. Origenas pirmiausia kalba apie patį Šventojo Rašto teksto turinį, apie jo „literatūrinę“ dimensiją. Po ja, giliau, slypi moralinė prasmė, o dar giliau – dvasinė, kol galiausiai, Šventosios Dvasios dėka, pasiekiame visos Biblijos kristologinę prasmę. Popiežius Benediktas XVI čia pridūrė, jog panašiai apie Šventąjį Raštą ir jis pats pabandė rašyti neseniai išleistoje savo knygoje „Jėzus iš Nazareto“. Įvairūs Šventojo Rašto aspektai nagrinėjami visų pirma savajame istoriniame kontekste, bet ties juo nesustojama. Šventasis Raštas mus veda į Kristų ir kartu rodo teisingo gyvenimo kelią.

Popiežius taip pat atskirai paminėjo Origeno požiūrį į Senojo Testamento krikščionišką interpretaciją. Jis ryžtingai atmetė kai kurių to meto eretikų skelbtą Senojo ir Naujojo Testamentų nesuderinamumą. „Jei Įstatymą aš suprantu Dvasioje, aš jo nevadinu Senuoju Testamentu,- rašė Origenas. Įstatymas Senuoju Testamentu tampa tik tiems, kas jį supranta kūniškai. Bet mums, kurie jį suprantame ir taikome gyvenime pagal Dvasią ir pagal Evangeliją, Įstatymas visuomet yra naujas, ir abu Testamentai mums yra Naujas Testamentas, ne dėl laiko, bet dėl prasmės naujumo. Tuo tarpu nusidėjėliams ir tiems, kurie nesilaiko meilės įsakymo, ir Evangelijos gali atrodyti senos“.

Raginu priimti į širdį šio didžiojo tikėjimo mokytojo žodžius,- sakė Šv. Tėvas katechezės pabaigoje. Melskime Viešpatį, kad ir šiandieniai mąstytojai, teologai ir egzegetai matytų šitą ir šiandien naują, nepraeinantį Šventojo Rašto aktualumą. Melskime, kad Viešpats mums padėtų maldingai skaityti Šventąjį Raštą, maitintis jo Žodžiu – tikrąja gyvybės duona. (jm)