Popiežiškoji socialinių mokslų akademija: solidarumas ir teisingumas tautų bei valstybių santykiuose

Balandžio 27 – gegužės 1 dienomis vyks Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos plenarinė sesija. Jos tema yra „Solidarumas ir teisingumas tautų bei valstybių tarpusavio santykiuose“.

Ši tema nuosekliai pratęsia kai kurias Akademijos per pastarąjį dešimtmetį nagrinėtas tematikas, ypač liečiančias žmonių, tautų ir valstybių santykius mūsų globalizacijos eroje.

Buvo konstatuota, jog pasauliui tampant vis labiau „globaliu“, kitaip tariant, pasaulio dalims vis labiau susiejant paties įvairiausio pobūdžio ryšiais, nulemiančiais tarpusavio priklausomybę, solidarumo ir teisingumo yra pernelyg mažai. Tai pasireiškia nelygiomis bendradarbiavimo sąlygomis, pažadų netesėjimu, socialine nelygybe ir panašiai.

Dabartinėje plenarinėje sesijoje bus bandoma atsakyti į klausimą: kaip santykiai tarp tautų ir valstybių galėtų tapti solidaresni bei teisingesni? Ieškant atsakymų bus pasitelkiami Bažnyčios socialinės doktrinos principai ir kelios pamatinės popiežiaus Benedikto XVI enciklikos „Deus caritas est“ įdėjos.

Plenarinę sesiją pristatančiame dokumente išvardijama eilė motyvų, kurie kliudo solidarumui bei teisingumui dabartiniame globaliame pasaulyje ir kuriuos reikėtų kaip nors peržengti.

Visų pirma, tai uždaro tipo nacionalizmo atgimimas, pastebimas tiek išsivysčiusiose, tiek neišsivysčiusiose šalyse. Jis įtakoja tokius globalinius procesus, kaip tarptautinė migracija ir politinis pasipriešinimas jai, ekonominį protekcionizmą ir kitokią prekybos sąlygų nelygybę.

Antra, tai ekonomikos nulemta socialinė atskirtis. Daugelyje pasaulio kraštų augančios ekonomikos vaisiai yra rezervuoti tik mažai gyventojų daliai. Tai gali liesti ne tik uždarbį, bet, tarkime, išsilavinimo prieinamumą. Tik kai kuriuose išsivysčiusiuose kraštuose ekonominis augimas ir socialinis vystimasis yra sėkmingai suderinti.

Ne paskutinėje vietoje yra niekaip neįveikiamas radikalus skurdas.

Ketvirtas tautų solidariems ir teisingiems santykiams trukdantis motyvas galėtų būti pernelyg menkas daugiašališkumo vaidmuo. Pastaruoju metu stiprėja dvipusiai santykiai, o tokios daugiašalės institucijos kaip Jungtinės Tautos, Pasaulio Sveikatos Organizacija, Pasaulio Bankas ar jų regioniniai padaliniai rodo silpnumo ir nuovargio ženklų.

Penkta, tarptautinei bendruomenei trūksta politinės valios įgyvendinti Tūkstantmečio tikslus, kuriuos 2000 metais Jungtinių Tautų Organizacijos valstybės narės iškilmingai pasižadėjo įgyvendinti iki 2015 metų – skurdo pasaulyje sumažinimą perpus, moterų lygybės su vyrais užtikrinimą, pradinio išsilavinimo užtikrinimą kiekvienam žmogui ir kitus. Visus šiuos tikslus reiktų permąstyti ir pasiūlyti naujus jų įgyvendinimo mechanizmus, tinkančius šiai dienai.

Šeštas motyvas yra pernelyg maža išsivysčiusių valstybių teikiama parama. Jos dydis sudaro tik 0,7 procento jų bendro vidaus produkto. Taip pat reikėtų paminėti, kad paramą skirstančios ir naudojančios organizacijos ne visada dirba efektyviai.

Paskutinis motyvas yra karai ir terorizmas, kurie pačia savo prigimtimi kenkia solidariems ir teisingiems santykiams tarp tautų visose plotmėse: ekonominėje, politinėje ir moralinėje. (rk)