Trečiasis Velykų sekmadienis

Jėzus vėl pasirodė mokiniams prie Tiberiados ežero. Pasirodė taip. Buvo drauge Simonas Petras, Tomas, vadinamas Dvyniu, Natanaelis iš Galilėjos Kanos, Zebediejaus sūnūs ir dar du kiti mokiniai. Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti“. Jie pasisiūlė: „Ir mes einame su tavimi“. Jie nuėjo ir sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nesugavo.

 
Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Mokiniai nepažino, kad ten Jėzaus esama. O Jėzus jiems tarė: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“ Tie atsakė: „Ne“. Tuomet jis pasakė: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite“. Taigi jie užmetė ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės. Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Juk tai Viešpats!“ Išgirdęs, jog tai esąs Viešpats, Simonas Petras persijuosė palaidinę, – mat buvo neapsirengęs, – ir šoko į ežerą. Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli nuo kranto – maždaug už dviejų šimtų mastų – ir atitempė tinklą su žuvimis.

 
Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį, ir duonos. Jėzus tarė: „Atneškite ką tik pagautų žuvų“. Petras įlipo į valtį ir išvilko į krantą tinklą, pilną didelių žuvų, iš viso šimtą penkiasdešimt tris. Nors jų buvo tokia gausybė, tačiau tinklas nesuplyšo. Jėzus jiems tarė: „Eikite šen pusryčių!“ Ir nė vienas iš mokinių neišdrįso paklausti: „Kas tu esi?“, nes jie aiškiai matė, jog tai Viešpats. Taigi Jėzus priėjo, paėmė duonos ir padalijo jiems, taip pat ir žuvies. Tai jau trečią kartą pasirodė mokiniams Jėzus, prisikėlęs iš numirusių.

 
Papusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie?“ Tas atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avinėlius“. Ir antrą kartą Jėzus paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Tas atsiliepė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano aveles“. Jėzus paklausė dar ir trečią kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Petras nuliūdo, kad Jėzus trečią kartą klausia: „Ar myli mane?“ ir atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avis. Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, – kitas tave perjuos ir ves, kur nenori“. Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Petras pašlovinsiąs Dievą. Tai pasakęs, dar pridūrė: „Sek paskui mane!“ (Jn 21, 1-19)

ATPAŽINTI VIEŠPATĮ, Mons. Adolfas Grušas

Šio sekmadienio Evangelijos ištrauka apie Kristaus pasirodymą labai aiškiai parodo, kuo privalo vadovautis Bažnyčia, siekdama, kad jos skelbimas būtų vaisingas.

Viskas atrodo labai įprastai: žinomos Tiberiados ežero apylinkės, valtis, žvejai… Kyla įspūdis, kad niekas nepasikeitė, viskas yra taip pat, kaip kad buvo prieš tris metus, kai Viešpats pašaukė mokinius eiti paskui Jį. Tiesa, dabar Kristus jau vadinamas ne „mokytoju“, o „Viešpačiu“. Velykinis mokinių tikėjimas padėjo jiems suvokti ir priimti su jais esantį Dievą. Tiesa, pradžioje ir šio žodžio pasigendame.

Evangelistas Jonas nekalba apie kokią nors konkrečią dieną, tuo tarsi patvirtindamas, kad visuomet yra tinkamas laikas skelbti Kristaus Gerąją Naujieną, ir net patys įprasčiausi užsiėmimai gali tam pasitarnauti.

Prad˛ioje mokiniams nesiseka: „Tą naktį jie nieko nesugavo“. Paaiškinimo šiuo atveju turėtume ieškoti nakties įvaizdyje. Mokiniams trūksta Kristaus, kuris yra Šviesa, Jo nėra jų veikloje. Naktį, tai yra be Kristaus šviesos, įmanoma daryti žmonių, bet ne dangaus Tėvo darbus, galima realizuoti žmogiškus, bet ne dieviškus projektus.

Į žvejonę kitus mokinius pakvietė Petras. Viską nusprendė jis ir jis pakvietė kitus mokinius. Toks pasitikėjimas savimi ir ryšio su Kristumi trūkumas nulemia taip pat ir nesėkmę. Nėra žuvų, nėra rezultatų, nes nėra vienybės su Dievu. Mokiniai pamiršo Kristaus pamokymą: „Be manęs jūs negalite nieko nuveikti“…

Jėzus pasirodo, išaušus rytui. Tai naujos pasaulio aušros ženklas.

Tačiau „mokiniai nepa˛ino, kad ten Jėzaus esama“… Naktis yra jų veiklos laikas, jie yra susitelkę prie savo darbo, ties savo tuščiomis pastangomis, todėl ir neįstengia pamatyti Viešpaties.

„Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“- šis Jėzaus klausimas nutraukia beviltiškas mokinių pastangas, leidžia suprasti, kad tai, kas buvo daryta iki tol, reiškia tik pralaimėjimą. Nėra jokios prasmės ką nors daryti be Jo.

„Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties ir pagausite“, - siūlo mokiniams Jėzus. Paklausę šio patarimo, jie iš tiesų pagauna daugybę žuvų.

Jei pritrūkstama Dvasios paskatinimo, Bažnyčia visuomet rizikuoja pasirinkti klaidingą pusę. Žydų tradicijoje dešinė reiškė Dievo palaiminimą, ir, skaitant šiuos žodžius, kažkiek netgi darosi baugu: kaip lengva klaidingai pasirinkti, ypač, jei mąstome tik savo pačių protu…

Taip gausi žvejonė tampa Dievo dosnumo, o ne žmonių darbo rezultatu. Apaštalams pasisekė, nes jie patikėjo Dievo Žodžio veiksmingumu.

Tik tuomet Jonas, „mokinys, kurį Jėzus mylėjo“, atpažįsta Viešpatį ir apie tai pasako Petrui. Galima būtų sakyti, kad šių dviejų mokinių asmenybės apibrėžia du svarbiausius dalykus: valdžią ir meilę. Jie neprieštarauja vienas kitam, bet papildo. Valdžiai būtina meilė, nes meilė mato toliau ir geriau. Be meilės Bažnyčioje neįmanoma jokia valdžia.

Mokiniams pasiekus krantą, jie išvysta, kad Jėzus jau sukūrė ugnį ir parengė valgį. Jis nelydėjo savųjų valtyje, tačiau buvo su jais, stovėdamas ant kranto, o dabar priima, pasibaigus jų pasiuntinybei, ir pats tarnauja jiems. Tai ne kas kita, kaip Eucharistijos įvaizdis, kuris drauge tampa ir aiškiu įrodymu apie prisikėlusį Jėzų. Nuo tos akimirkos apaštalai su pagrindu gali sakyti, jog „valgė ir gėrė drauge su Juo“.

Jėzus dar liepia atnešti ir ką tik sugautų žuvų. Žiūrint iš žmogiškų pozicijų toks prašymas gana keistas: juk viskuo jau pasirūpino Jis pats. Vis dėlto evangelistas Jonas leidžia suprasti: Jėzus atliko viską, laimėjo viską ir padarė, ką begalėdamas, tačiau Jam reikia ir Bažnyčios dalyvavimo toje pasiuntinybėje. Žvelgiant iš kitos perspektyvos dar būtų galima pasakyti, kad tik tada, kai mes atiduodame savo broliams, tai ką galime, kai jau darbavomės jų labui, galime gauti ir Kristaus duodamo maisto. Jis pats tampa mūsų gyvenimo centru, spinduliuojančiu jėgą, gyvybę ir meilę.

Tai drauge ir pasakojimas apie mūsų asmenines pastangas, viltį, sėkmę ir nesėkmę. Mes taip pat, kaip Bažnyčios nariai, esame šaukiami į tą pačią pasiuntinybę ir taip pat, kaip apaštalai, kreipiame savo žvilgsnius į krantą, kur stovi Viešpats.

Reikia tik mokėti jį atpažinti…