Bendroji audiencija. Popiežiaus katechezės apie šv. Klemensą Aleksandrietį santrauka.

Praėjus Velykų oktavai, trečiadienio rytą bendrosios audiencijos dalyviams sakytoje kalboje Popiežius grįžo prie įprastinio katechezių ciklo apie pirmųjų Bažnyčios amžių svarbiausias asmenybes ir šį kartą kalbėjo apie šv. Klemensą Aleksandrietį.

Jis gimė turbūt Atėnuose apie antrojo amžiaus vidurį, bet vadinamas Aleksandriečiu, nes nuo jaunystės gyveno šiame helėniško pasaulio sostine buvusiame mieste. Aleksandrijoje Klemensas lankė Panteno mokyklą, kurioje gerai įsigilinęs į krikščionybės mokymą, vėliau pats šiai katechetinei mokyklai vadovavo. Kai kurie šaltiniai tvirtina, jog Klemensas buvo priėmęs ir kunigystės šventimus. Kilus krikščionių persekiojimų bangai, apie 202 – 203 metus jis iš Aleksandrijos pasitraukė į Kapadokijos Cezarėją, kur mirė apie 215 metus. Klemenso Aleksandriečio rašytinį palikimą sudaro trys kūriniai, kurie, paties autoriaus sumanymu turėjo padėti Kristų įtikėjusiems žmonėms siekti krikščioniškos brandos.

Klemenso Aleksandriečio katechetinė trilogija žingsnis po žingsnio lydi katechumeną ir vėliau pakrikštytąjį, kad jis, paties autoriaus žodžiais, dviem – tikėjimo ir proto - „sparnais“ kiltų vis aukštyn į didesnį Tiesos, tai yra Jėzaus Kristaus, Dievo Žodžio pažinimą. Pasak Klemenso, šis tobulėjimo kelias susideda iš dviejų etapų. Pirmasis – tai paprastas tikėjimas ir Kristaus liudijimas eiliniame kasdieniame gyvenime. Po jo seka tikrosios „gnozės“, tai yra tikros išminties ir tikro pažinimo siekimas. Tačiau Klemensas pabrėžia, kad šitoks pažinimas nėra tik statiška idėja, bet yra gyvenimo jėga, viską perkeičianti meilė. Šito dinamizmo tikslas – būti vis labiau panašiems į Dievą. Dievas mus sukūrė pagal savo paveikslą ir panašumą, bet tas panašumas kartu yra mums mestas iššūkis, mūsų siekiamybė ir pareiga. O tai savo ruožtu reiškia, kad intelektinį pažinimą visą laiką lydi ir moralinė dimensija. Idant pažintume, turime gyventi ir norėdami teisingai gyventi, privalome pažinti. Šiedu dalykai vienas be kito neįmanomi.

Tikro pažinimo ir tobulumo siekiantis krikščionis, pasak Klemenso Aleksandriečio, vadovaujasi dviem vertybėmis – atsiribojimu nuo geismų ir meile. Jei išsivadavimas iš geismų buvo antikinės filosofijos idealas, tai krikščionybėje tą iš geismų išsivadavusio žmogaus dvasinę laisvę sukilnina ir papildo meilė, kuri yra tobulybės geismas, Dievo geismas.

Klemenso Aleksandriečio mokymas buvo naujas svarbus krikščionybės ir graikiškosios filosofijos dialogo bandymas. Žinome, kad apaštalo Pauliaus bandymas užmegzti dialogą su graikais Atėnų Areopage nepasisekė. Prabilęs apie Kristų, Paulius išgirdo atsakymą: „Apie tai paklausysime kitą kartą“. Tad iš Atėnų kilusio Klemenso bandymą drąsiai galime vadinti tuo „kitu kartu“. Jam graikiškosios filosofijos tradicija, beveik kaip žydams Įstatymas, yra apreiškimo šaltiniai. Jie yra tarsi du upeliai, nors ir tekantys skirtingomis vagomis, bet galiausiai pasiekiantys Logosą. Klemenso Aleksandriečio pastangos pagrįsti tikėjimą svarbios ir šiandienos krikščionims. Be kita ko, šiai tematikai buvo skirta prieš keletą metų paskelbta popiežius Jonas Paulius II enciklika Fides et Ratio. (jm)